ion>
1
– Man taurę baltojo vyno. Didelę. – Flora klestelėjo ant žemos odinės kėdės ir palinkusi į priekį kelis kartus trinktelėjo galvą į nutrintą ąžuolinį stalą. Tada atsitiesė ir sudribo kėdėje. – Prašau, – pridūrė pastebėjusi, kad Alekso akys pašaipiai blykstelėjo.
– Prasta diena? – Aleksas iškėlė ranką ir padavėjas grakščiai atskubėjo prie jų stalelio pro besibūriuojančius iš kalėdinių vakarėlių pasprukusius biuro darbuotojus ir penktadienio vakarą išgerti susiruošusius žmones. Aleksas su Flora buvo įsitaisę tolimiausiame kampe, kiek įmanoma toliau nuo prieškalėdinio šurmulio. Flora galėjo ir visą valandą moti padavėjui – vis tiek nekreiptų į ją dėmesio. Aleksas turėjo talentą vos kilstelėjęs antakį sulaukti reikiamos paslaugos: susistabdyti taksi, pasikviesti padavėjus, gauti geresnes skrydžio sąlygas. Taip neteisinga.
Kuo Aleksas taip traukia žmones, ypač moteris? Netvarkingos jo garbanos buvo greičiau rusvos nei rudos, akys – nei žalios, nei pilkos, o strazdanos dosniai puošė kreivoką nosį. Tačiau visa tai kartu sudėjus Aleksą darė itin patrauklų.
Turbūt Aleksui buvo nepašykštėta stebuklingų dovanų. O Floros fėja krikštamotė greičiausiai sirgo gripu tą dieną, kai dalijo dovanas. Flora nekantriai laukė, kol Aleksas užsakys gėrimus, kad galėtų iškloti liūdną savo istoriją. Juk gėda, kai apie ją papasakoji, sumažėja, tiesa?
Pagaliau padavėjas pasišalino ir Flora galėjo pradėti.
– Blogą dieną dar ištverčiau, bet visa savaitė siaubinga. Gal mane tikrai kas prakeikė. Pirmadienį šventėme biuro administratorės gimtadienį ir ji vaišino spurgomis. Kąsdama spurgą apsitaškiau. Pačiame palaidinės priekyje švietė aviečių džemo dėmė. Žinoma, tai buvo mano geriausia balta šilkinė palaidinė, – karčiai pridūrė ji.
– Vargšė Flora. – Aleksas smagiai nusišypsojo ir Flora nuožmiai jį nužvelgė. Aleksas tebevilkėjo darbinį kostiumą, bet vis tiek atrodė žvalus. Taip, jis tikrai gavo stebuklingų dovanų, kurios vyrui nėra tokios vertingos kaip moteriai. Nors šiandien šilta žalios vilnos suknelė buvo be dėmių, Flora jautėsi kaip visada po darbo – kiek susitaršiusi ir pavargusi. Greičiausiai tai buvo matyti ir į ją pažvelgus…
– O vakar išėjau iš darbo sijoną susikišusi į kelnaites. Ne, nesijuok, – ji ištiesė ranką ir bakstelėjo Aleksui, pirštais pajusdama tvirtą krūtinę. – Bent kokias penkias minutes to nesupratau… – Tai blogiausia dalis. Susigėdusios Floros balsas pritilo. – Tos kelnaitės nė nebuvo dailios. Visa laimė, kad bent mūvėjau penkiolikos denų pėdkelnes.
Aleksas sunkiai išlaikė rimtą veido išraišką.
– Gal niekas nepastebėjo. Dabar žiema, juk vilkėjai paltą?
– Striukę. Trumpą striukę. Ir, sprendžiant iš prunkštimo, visas Holborno rajonas pastebėjo. Bet net ir tai buvo geriau už… – Flora staiga nutilo ir paslėpė veidą delnuose. Raudonavo iš gėdos prisiminusi vos prieš valandą patirtą siaubą.
– Geriau už ką? – Aleksas atsilošė ir šypsojosi, kol padavėjas su apskritu sidabriniu padėklu statė bokalą alaus prieš jį ir taurę vyno priešais Florą. Ji pakėlė taurę, dėkinga nugėrė taip lauktą gurkšnį, šaltas aštrumas suteikė palengvėjimą.
– Geriau už šį vakarą. Aš nenorėjau… – netyčia išsprūdo sena frazė. Floros motina vis kartodavo, kad šiuos žodžius iškals ant Floros antkapio.
Čia ilsisi Flora Prosperija Bakingam. Ji nenorėjo.
– Man be galo palengvėjo pamačius laisvą vietą, pasileidau prie jos, pernelyg energingai sėdausi neapsižiūrėjusi ir… Klestelėjau nepažįstamajam ant kelių.
Flora rūsčiai žvelgė į Aleksą, kol šis kosėjo paspringęs alumi.
– Nejuokinga! Visas vagonas į mane spoksojo, o tas vyras pasakė… – jai susipynė žodžiai, skruostus užliejo raudonis. – Jis pasakė: Patogiai įsitaisyk, brangute. Man patinka merginos, kurias yra už ko suimti.
Ji nugėrė dar gurkšnį stengdamasi nekreipti dėmesio į kvatojantį pašnekovą. Žodžiai žeidė labiau, nei ji norėjo pripažinti. Flora buvo aukšta, turėjo plačius klubus ir krūtinę, kurią jos mama vadino dosnia dovana, o malonios draugės apibūdino kaip didelę. Praeito amžiaus penktą dešimtmetį Floros figūra būtų buvusi labai madinga, tačiau dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, ji jautėsi kiek per plati ir pernelyg išsiskirianti.
Žinoma, sausakimšame metro vagone sėdint nepažįstamajam ant kelių Florai buvo sunku susilieti su minia. Greičiausiai vagone buvo žmonių iš jos biuro ir jie tapo gėdos liudininkais. Laimė, Floros darbo sutartis baigiasi kitą savaitę. Tačiau jai būtų užtekę ir tos vienos šnabždesių ir priekaištų kupinos savaitės. O, kad dabar pasigautų lengvą gripą ir galėtų neiti į darbą. Savaitę pailsėti, atgauti jėgas ir pabūti vienai – kaip tik tai, ko Florai reikėjo.
Tik už sirgimą atlyginimo nemoka. Flora atsiduso. Nesmagu būti laikina darbuotoja.
Pagaliau Aleksas liovėsi juoktis.
– Labai draugiškas poelgis. Gal susiradai naują bičiulį?
– Ne! – Flora sudrebėjo, vis dar jausdama niežulį tose vietose, kur ją buvo suėmę dideli delnai. – Blogiausia, kad turėjau ten sėdėti ir apsimesti, kad nieko nenutiko. Ne, ne jam ant kelių, kvailiuk! Ant sėdynės šalia nepažįstamojo. Keista, kad po tokio pažeminimo neprasmegau skradžiai žemę.
Ir kaip reikės vėl lipti į tą patį metro ar važiuoti tuo pačiu maršrutu? Gal į darbą žingsniuoti pėsčiomis? Užtruks tik porą valandų – į vieną pusę.
– Ar grįši ten po Kalėdų? – Aleksas tarsi perskaitė jos mintis. Jam tai puikiai sekėsi.
Flora papurtė galvą.
– Ne, pavadavau netikėtai susirgusią darbuotoją, po švenčių ji turėtų grįžti į darbą. Laimė, sausis laikiniems darbuotojams – visada geras metas. Daug žmonių Naujųjų metų vakarą nusprendžia gyventi šia diena ar per Kalėdų vakarėlį iškrečia ką nors netikėto.
– Nagi, Flora, negi tai ir yra didysis planas? Dar metus būti laikina darbuotoja? Ar ne laikas pačiai gyventi šia diena? Juk nuo tada, kai buvai atleista iš darbo, praėjo jau dveji metai. Žinau, kad buvo skaudu, bet ar neturėtum būti atsigavusi?
Flora lėtai pastatė stiklinę ant stalo ir mirksėdama bandė sustabdyti nelauktas ašaras.
– Nelengva rasti dizainerio darbą. Taip bent apmoku sąskaitas. Ir ne… – ji iškėlė ranką Aleksui prasižiojus. – Aš nesikraustysiu pas tave ar atgal pas tėvus. Man nereikia labdaros. Pati susitvarkysiu.
Be to, ji juk stengėsi. Nuo to laiko, kai ją atleido iš darbo dideliame, tačiau sunkiai besiverčiančiame barų tinkle, ji išsiuntinėjo savo darbų pavyzdžius dizaineriams, parduotuvių direktoriams, agentūroms. Žinodama, kaip sunku įsidarbinti visu etatu, ieškojo ir laisvai samdomos neetatinės darbuotojos pareigų.
Daug įmonių nė nepasivargino atsakyti.
Aleksas kreipėsi į ją kaip į lygią.
– Nesiruošiu siūlyti labdaros. Norėjau pasiūlyti darbą.
Ir vėl. Flora nurijo seiles, „Titaniko“ dydžio gumulas strigo gerklėje. Šaunu. Flora nepavydėjo Aleksui nepaprastos sėkmės. Ji neketino lyginti paklausių, klestinčių architektų komandos su savo nesibaigiančiomis darbo paieškomis. Stengėsi nesigilinti į skirtingas jų gyvenimo sąlygas: Aleksas buvo įsigijęs ir savo nuožiūra įsirengęs nuostabų Jurgio epochos namą Raktažolių kalvos rajone, o ji nuomojosi mažą kambarį tolimame šiaurės Londono pakraštyje.
Verčiau Aleksas nesistengtų padėti. Kam tas gailestis. Geriau jis tikėtų ja.
– Paklausyk, – Flora bandė nuraminti drebantį balsą. – Malonu, kad siūlai man darbą, kaip ir tai, kad kiekvieną kartą, pasibaigus mano darbo sutarčiai, mamai staiga prireikia vadybininkės, o tėčiui – padėjėjos. Bet per tuos trejus metus, dirbdama „Village Inns“, kai ko išmokau, – supratau, kad pražūtinga painioti asmeninį ir profesinį gyvenimą.
Florą netrukus atleido, kai ji išsiskyrė su įmonės savininko sūnumi ir paveldėtoju; tai galėjo būti ir sutapimas, tačiau ji tuo abejojo.
Taip,