iskas baigta, Reba, – tvirtai pareiškė Bastjenas Zikosas.
Stulbinanti blondinė, į kurią jis kreipėsi, pažvelgė su skausmu ir priekaištingai.
– Bet juk kartu puikiai leidome laiką.
– Neapsimetinėjau, kad šie santykiai man reiškia ką nors daugiau… Tai buvo tik seksas, – nekantriai atsakė Bastjenas. – O dabar viskas baigta.
Reba greitai sumirksėjo, tarsi bandytų sulaikyti ašaras, bet Bastjenas neužkibo. Vienintelis dalykas, galintis pravirkdyti Rebą, yra menkas atlygis. Ji – kieta kaip titnagas… Tačiau ir Bastjeną palenkti į savo pusę ne lengviau. Jis su moterimis elgėsi griežtai ir šaltai. Bastjeno motina – turtingus vyriškius medžiojanti pasileidusi žiežula, raudanti netikromis ašaromis ir neatskleidžianti savo jausmų – pirmoji išmokė sūnų nepasitikėti moterimis ir jas niekinti.
– Aš tau pabodau, ar ne? – svarstė Reba. – Buvau perspėta, kad ilgai neužsibūni su viena moterimi. Turėjau paklausyti.
Raumeningu Bastjeno kūnu perbėgo nekantrus virpulys. Reba buvo jo meilužė – puiki pramoga miegamajame, tačiau dabar viskas baigta. Rebai jis atsilygino daugybe brangių papuošalų. Jis iš moterų nieko nesitikėjo nemokamai – nei sekso, nei ko kito.
Bastjenas nusisuko.
– Mano finansininkas su tavimi susisieks, – sausai tarė jis.
– Susiradai kažką kitą, tiesa? – pratrūko šviesiaplaukė.
– Jei ir taip, tai ne tavo reikalas, – lediniu balsu atsakė Bastjenas. Jo šaltos tamsios akys nusekė iš kambario einančią merginą. Prakaulus, gražus Bastjeno veidas neišdavė jokių jausmų.
Prie pastato laukė vairuotojas, pasiruošęs nugabenti Bastjeną į oro uostą – jis ketino skristi į šiaurę.
Kai Bastjenas lipo į privatų lėktuvą, griežtus jo veido bruožus kiek sušvelnino šypsenos šešėlis. Susiradai kažką kitą? Galbūt… O gal ir ne.
Vyriausiasis Bastjeno finansininkas Ričardas Džeimsas jau sėdėjo prabangiame lėktuvo salone.
– Ar galiu paklausti, kas tave taip vilioja tame pilkame miestelyje šiaurėje? Kuo ypatinga ta nyki žlugusi gamykla, kurią neseniai įsigijai?
– Paklausti gali. Bet nepažadu, kad atsakysiu, – tarė Bastjenas nešiojamajame kompiuteryje tingiai peržvelgdamas paskutinius akcijų biržos pokyčius.
– Ar tos „Muro detalės“ kuo nors svarbios, tik aš to nematau? – liūdnai paklausė kresnas blondinas. – Ar jie užpatentavę kokį naują išradimą?
Bastjenas šypsodamasis metė į pašnekovą kreivą žvilgsnį.
– Gamykla stovi ant milijono eurų vertės žemės sklypo, – sausai atsakė jis. – Tai nuostabi vieta statyboms, visai šalia miestelio centro.
– Jau daug metų neišpardavinėji bankrutavusių verslų dalimis, – nustebo Ričardas. Bastjeno padėjėjai ir apsaugininkai jau rinkosi salono gale.
Bastjenas karjerą pradėjo pirkdamas ir parduodamas verslus. Jis nevengė parduoti jų dalimis, nes taip gaudavo didžiausias pajamas. Jo dėl to visai negraužė sąžinė. Verslo pasaulyje svarbios tik pajamos ir nuostoliai. Mados ateina ir išeina, taip pat ir verslininkų užmegzti naudingi ryšiai. Akcininkų turtai auga ar krinta jų valdomoms įmonėms plečiantis ar žlungant.
Bastjenas itin talentingai pastebėdavo rinkos pokyčius ir taip susikrovė milijonus. Jo protas buvo aštrus kaip skustuvas, o į priekį varė vyriškas ego. Jis neturėjo turtingos šeimos, kurios pinigais galėtų naudotis. Bastjenas pats užsidirbo savo bilijonus. Jis pradėjo nuo nulio ir labai didžiavosi nepriklausomybe.
Tačiau tą akimirką Bastjenas galvojo ne apie verslą. Tikrai ne. Bastjenas galvojo apie Dalilą Mur – vienintelę moterį, kuri jį atstūmė. Nepatenkinta aistra jį kankino, nauja patirtis piktino. Jei Dalila nebūtų nuoširdžiai juo susidomėjusi, Bastjeno ego nebūtų taip smarkiai nukentėjęs. Bet jis žinojo, kad taip nėra. Jis matė troškimą Dalilos akyse, jautė, kaip įsitempia jos kūnas stovint greta. Bastjenas išgirdo intymias natas kimiame Dalilos balse.
Jis galėjo daug ką pamiršti, bet tikrai ne tokį apgaulingą tvirtinimą, jog Dalilos jis nedomina. Ji buvo bebaimė ir kvailai smerkė kitus žmones. Tarsi kilminga dama, su panieka atstumianti gatvėje ją merginantį prasčioką, Dalila Bastjenui prikišo mergišiaus reputaciją.
Taip atstumtą Bastjeną apėmė įniršis. Net ir dabar, po beveik dvejų metų, šis vis dar ruseno. Bastjenas niekaip negalėjo pamiršti, kaip nepagarbiai Dalila elgėsi, jos melo ir įžūlumo jį užsipuolant.
Dabar Dalilos ir jos šeimos gyvenimas pasikeitė. Bastjenas tuo mėgavosi. Greičiausiai šįkart ji taip jam nesipriešins…
– Kaip jis? – tyliai paklausė pamotės Lilė pamačiusi savo tėtį Robertą. Jis stovėjo Lilės namelio su terasa galiniame kieme.
– Vis taip pat… – atsakė Vikė – neaukšta gracinga trisdešimtmetė, virtuvės kriauklėje plaunanti indus. Jai į koją įsikibusi verkšleno mergaitė. – Žinoma, jį vis dar kamuoja depresija. Jis visą gyvenimą plėtojo verslą, o dabar viskas žlugo. Jis jaučiasi esąs tikras nevykėlis. O nesėkmingos darbo paieškos tikrai nesuteikia pasitikėjimo savo jėgomis.
– Manau, darbo paieškos ilgai netruks, – optimistiškai pareiškė Lilė, pakėlė ant rankų dvejų metukų įseserę Klarą ir padavė jai žaisliuką.
Net kai užgriūdavo sunkumai, Lilė stengdavosi ieškoti menkiausios dingsties būti laimingai ir džiaugtis gyvenimu. Ir dabar ji nuolat primindavo sau, kad nors tėtis iš tiesų neteko verslo ir namų, jų šeima tvirta, visi sveiki.
Lilė pati stebėjosi, kad taip suartėjo su pamote, kurios iš pradžių nekentė. Anksčiau Lilė manė, kad Vikė yra iš tų palaidų merginų, kurias vaikėsi jos tėvas. Labai iš lėto ji pripažino, kad, nepaisant dvidešimties metų skirtumo, jos tėtis ir Vikė tikrai vienas kitą myli.
Jie susituokė prieš ketverius metus. Dabar Lilė jau turėjo nuostabius įbrolį ir įseserę: trejų metukų Beną ir mažąją Klarą.
Šiuo metu Lilės šeima gyveno jos nuomojamame name. Jame buvo tik du maži miegamieji, ankšta svetainė ir dar ankštesnė virtuvė, tad visiems sutilpti buvo sunku. Tačiau kol tėčiui nepavyks rasti naujo darbo, kitos išeities jie neturėjo.
Įspūdingas penkių miegamųjų namas, kuriame kadaise gyveno tėtis ir jo žmona, pradingo kartu su verslu. Viską teko parduoti norint padengti skolas, kurias Lilės tėtis užgyveno bandydamas išlaikyti „Muro detales“.
– Vis dar tikiuosi, kad Bastjenas Zikosas suteiks tavo tėčiui šansą, – staiga viltingai pratrūko Vikė. – Juk niekas geriau už Robertą nepažįsta šio verslo. Negi kur nors biure ar pačioje gamykloje neatsiras darbo vietos, kurioje jis būtų naudingas?
Lilė susilaikė neatkirtusi, kad Bastjenas greičiau pririš akmenį tėčiui prie kojų ir jį paskandins. Juk šis graikas bilijonierius jau prieš dvejus metus norėjo nupirkti „Muro detales“, bet jam nepavyko. Lilė apgailestavo, kad tėtis tada nepardavė verslo. Tačiau jam sekėsi labai gerai ir nors pasiūlymas viliojo, galiausiai tėtis nusprendė negalėsiąs palikti savo gamyklos.
Lilės visai neguodė, kad Bastjenas nuspėjo jų nelaimę, nes suprato, jog visa firmos sėkmė paremta viena itin svarbia sutartimi. Jai nutrūkus, „Muro detalių“ gamykla turėjo kovoti dėl išlikimo.
– Verčiau eisiu į darbą, – skubiai tarė Lilė ir paėmė ant rankų nykštukinį taksą, šuniukas glaustėsi jai prie kojų ir laukė dėmesio.
Lilė kaltai pagalvojo, kad nuo to laiko, kai atsikraustė šeima, Skipis yra primirštas. Kada ji paskutinį kartą išvedė jį ilgiau pasivaikščioti?
Lilę išmušė iš vėžių pamotės lūkestis, kad Bastjenas Zikosas juos išgelbės. Ji paleido Skipį, užsivilko lietpaltį ir diržu susiveržė ploną liemenį.
Lilė buvo neaukšta, liekna moteris ilgais juodais plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis. Ji viena iš nedaugelio išsaugojo darbo vietą po „Muro detalių“ bankroto. Į įmonę atvyko bankroto administratoriai ir atleido beveik visus. Dirbti liko tik žmogiškųjų išteklių komanda, ji turėjo pasirūpinti administraciniais reikalais, kurių atsiranda uždarant įmonę. Lilė žinojo ir