ji sugniaužė kumščius, pasiryžusi skintis kelią, jei prireiktų.
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad neketini pulti Niujorko mero. Esu įsitikinęs, kad jis tave praleistų, jeigu mandagiai atsiprašytum.
Žemas ir seksualus balsas pasigirdo visai prie pat jos ausies. Išsigandusi Rauzė kaipmat apsisuko ir išvydo aukšto, tvirto vyro krūtinę. Turėjo kilstelti galvą, gerokai pakelti, kad pažvelgtų į veidą.
Jos širdis kone sustojo.
Net maža, juoda kaukė šio vyro nepaslėpė.
Zakas Valentis. Niekur neišėjo. Jis buvo čia.
Kaukė dengė viršutinę jo veido dalį, bet ne skvarbias, mėlynas akis, spiginančias į ją. Akys išdavė, kas jis. Kažkas sakė, kad jų žvilgsnis ledinis, tačiau dabar ji jautė tik nerimą keliantį karštį, išpylusį visą kūną.
Pati pirma Rauzės mintis buvo ta, kad nuotraukos nepadėjo pasiruošti susitikimui su juo, išsitiesusiu visu ūgiu. Jis visomis penkiomis pėdomis už ją aukštesnis, o pečiai tokie platūs, kad užstojo visą vaizdą.
Jo plaukai buvo tamsaus aukso rusvumo, tankūs ir garbanoti. Veidas – juodbruvas, tamsesnis nei nuotraukose, žandikaulis kietas, įtemptas, o lūpos – nepadoriai geidulingos, tą akimirką seksualiai besišypsančios.
Jis skleidė lengvą žavesį ir grakštumą, kuris natūraliai kilo dėl nepriekaištingo auklėjimo ir neįkainojamų turtų. Jis privertė Rauzę prisiminti Džėjų Getsbį, kurį įsivaizdavo skaitydama „Didįjį Getsbį“. Aristokratas. Nepasiekiamas. Nepaprastai gražus. Tobulybė.
Rauzė pajuto sukirbėjusį stiprų ir iki šiol dar nepatirtą jausmą. Tai buvo karštis. Ją sukaustė gundanti kaitra. Lyg ją būtų nukrėtusi elektra. Palyginti saugus jos gyvenimas su tėvu nesuteikė galimybių bendrauti su priešinga lytimi. Rauzė pernelyg įniko nerimauti dėl tėvo ir gilaus jo sielvarto.
Zakas Valentis pakreipė galvą į vieną pusę, jo akys žibėjo:
– Kaip suprantu, tu gali kalbėti?
Rauzė sukaupė visas jėgas ir linktelėjo.
– Taip, – nedrąsiai pratarė, o paskui garsiau, suėmusi save į rankas, – taip, kalbėti galiu.
– Kaip gerai, – jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. – Zakas Valentis… Malonu susipažinti.
Jis taip plačiai išsišiepė, kad, atrodė, blykstelėjo saulė. Rauzei teko tvardytis ir neišpyškinti, kad puikiai žino, kas jis toks.
Ji giliai įkvėpė.
– Aš Rauzė.
Jis suėmė jos ranką. Šiltais, tvirtais delnais. Gal net kiek šiurkštokais. Jis nebuvo baltarankis miesto vaikis. Jos tarpkojis supulsavo nuo karščio.
– Tiesiog Rauzė?
Jau buvo betarianti savo pavardę, kai šį tą prisiminė ir ją kone supykino. Jis galėjo atpažinti ją pagal pavardę: ji su tėvu dirbo jo šeimai. Paskubomis susizgribusi atsakė:
– Merfi. Rauzė Merfi.
Jos motinos mergautinė pavardė.
– Su tokia pavarde ir odos spalva turėtum būti airė.
Rauzę išpylė prakaitas.
– Mano tėvai emigravo čionai dar prieš man gimstant.
Ji ištraukė ranką iš jo delnų. Net susitikusi su juo ji negalėjo to padaryti. Ji buvo svetima šioje aplinkoje. Kaip nesava. Ar tokių vyrų kaip Zakas Valentis nesaugojo asmens sargybinių siena? Regis, jis tokių neturėjo. Kaip vienišas vilkas. Beprotiškas sumanymas, kurio ji greičiausiai negalės įgyvendinti.
Ji atsitraukė.
– Kur tu eini?
Liežuvis jai pasirodė pernelyg sunkus, kad pajudintų.
– Aš turiu… eiti… – mikčiodama pasakė.
– Nepašokusi?
Ir vėl jis ištiesė ranką, tik dabar Rauzę užplūdo kitokio nerimo banga.
– Aš nešoku.
– Man sunku patikėti… Ar dar yra tokių, kurie to nemoka?
Ta, kuri stebėjo mergaites, lankančias šokių pamokas, ir paslapčia pavydėjo, nes žinojo, kad tėvai neišgalėjo už jas sumokėti.
Netikėtai supykusi, kad įsipainiojo į šią padėtį, Rauzė atžariai atkirto:
– Na, aš nešoku… Ir man tikrai reikia eiti.
Ji nusigręžė, bet pajuto, kaip ranka sugniaužė jos ranką virš alkūnės ir truktelėjo atbulą. Kad jį kur velnias. Kodėl jis tiesiog neleidžia jai eiti? Ji jau gailėjosi, kad elgėsi šiurkščiai. Juk jis niekuo dėtas. Na, gal tik… Bet jis nenutuokė apie niekingus jos ketinimus.
O, varge. Ją supykino.
Dabar jis abiem delnais palietė jos ranką ir Rauzė pakėlė akis į tobulą veidą.
Jis atrodė susirūpinęs.
– Nenorėjau tavęs įžeisti.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Rauzės galva nuo mėlynų akių žvilgsnio vėl neveikė.
– Neįžeidei. Aš pati kvaila… Atleisk.
Jis vėl gundomai šyptelėjo.
– Ar čia buvo pirmasis mūsų barnis?
Rauzės pilvas grėsmingai suburbuliavo.
– Tu labai mandagus, – ištarė abejingai, slėpdama nuostabą, kad jis nesielgė… arogantiškai.
Ji nemanė, kad jis bus toks žavus ir flirtuos. Nesitikėjo, kad jai patiks.
Jai į galvą lindo keistos nedoros mintys. Žinojo, kad, jei būtų nepriekaištingos išvaizdos padavėja, jis praeitų pro šalį. Ji nebuvo tokia naivi, suprato, kad po meilia išore slepiasi jo cinizmas. Toks vyras iš tokio pasaulio?.. Jo motina teisi: jis tikrai buvo visko pertekęs.
Zakas šypsojosi, nenutuokdamas apie vidines jos kančias.
– Stengiuosi.
Tada jis perbraukė per jos ranką taip lėtai, kad jos alsavimas pagreitėjo, o kūnas pašiurpo. Ypač tada, kai jis kone užkabino jos krūties šoną.
Paėmęs ją už rankos pradėjo vestis į šokių aikštelę, kurioje poros, vienas prie kito prigludę šokėjai, lingavo pagal viliojančią aistringo džiazo melodiją.
Rauzė kita ranka sugriebė jo ranką ir mėgino išsivaduoti. Pajutusi į ją smingančius smalsius žvilgsnius, beviltiškai sušnabždėjo:
– Aš tikrai niekada…
Jis atsigręžė per petį ir nutvilkė ją žvilgsniu, nutildė.
– Pasitikėk manimi.
Dabar jie pasiekė šokių aikštelę ir Zakas apsuko Rauzę taip, kad ji stovėtų priešais. Ji bejėgiškai žvelgė į jį. Paėmęs dešinę jos ranką suspaudė delne, o kita ranka apkabino ją aukštai, prigludo prie nuogos nugaros. Paskui truktelėjo ją artyn ir ji klupdama žengė į priekį, prie tvirto, liekno jo kūno.
Jai iš galvos išgaravo visos mintys. Kodėl ji čia. Ką čia veikė. Kas ji tokia. Tik galvojo, kaip jautėsi, taip arti prigludusi prie aukšto, tvirto ir raumeningo vyro.
Jos krūtys atsirėmė į jo krūtinę. Jo ranka švelniai, subtiliai glostė jos nugarą. Ir jiedu judėjo, sukosi ratu. Rauzė nejuto savo kojų. Tiesiog plaukė.
Jos speneliai sukietėjo, išsišovė iš po suknelės. Niekada anksčiau nesijautė tokia moteriška. Išraudo ir nudelbė akis. Pirštas kilstelėjo jos smakrą, kad ji pakeltų galvą. Ji net po kauke matė, kad Valentis negalėjo patikėti.
Jis