ir ne, – gelsvai žalios merginos akys apsiniaukė, tamsūs antakiai susijungė virš dailios nosies. Kaip skaudu ir neįtikėtina, kad moteris gali atrodyti tokia graži net tada, kai jos veidą dengia tamsūs audros debesys. Maksas įdėmiai klausėsi, bet tylą trikdė tik pagreitėjęs Rauzės kvėpavimas. Jis įsidėjo ginklą į dėklą ir akimirką ją stebėjo.
Maksas pasisuko, kad patikrintų spintą prie įėjimo. Tai nebuvo sieninė spinta, tik pristumta prie sienos dėl stabilumo. Spintos durys buvo praviros.
Viduje kabėjo du vienodi juodos ir pilkos spalvos paltai. Ant grindų stovėjo žieminiai batai ir dvi juodų auštakulnių poros. Maksas atsitūpė, kad apžiūrėtų atvirą daiktadėžę.
– Ar ten laikai ką nors vertingo? – jis atsisuko tikėdamasis už nugaros pamatyti Rauzę, bet jos nebuvo. – Rauze?
Kai virtuvėje išgirdo trenksmą, Makso kūnu perbėgo adrenalino banga. Vyras pašoko ir pasileido per butą – jo sunkūs žingsniai dundėjo medinėmis grindimis. Sutelkęs visus jutimus jis akimis gaudė ir vertino kiekvieną detalę.
– Rauze! – Maksas išsitraukė pistoletą.
Jam petį užkliudė link laukujų durų bėgantis, juodais drabužiais vilkintis įsibrovėlis. Maksas akimirksniu atgavo pusiausvyrą, bet žmogus po sekundės dingo. Maksas išlėkė į gatvę, tačiau įsibrovėlio nebebuvo matyti.
Šunį vedžiojanti moteris smalsiai pažvelgė į Maksą ir įsistebeilijo į pistoletą. Nuleidusi galvą ji nuskubėjo tolyn. Maksas įsikišo ginklą ir grįždamas atgal trenkė kumščiu į ryškiai dažytą pašto dėžutę.
– Tu sveika? – įžengęs pro duris paklausė jis.
Sėdėdama ant grindų ir trūkčiojamai kvėpuodama Rauzė žvelgė plačiomis akimis. Jos krūtinė kilnojosi, mergina spoksojo į Maksą. Ne-mirk-sė-da-ma. Jis puolė ant žemės priešais ją ir ieškodamas įdrėskimų bei mėlynių apžiūrėjo veidą. Ačiū Dievui, nors Rauzė buvo ištikta šoko, bet nesužeista.
– Grįžau į virtuvę ir jis puolė mane iš nugaros, – ji pirštų galiukais palietė paraudusią odą po akimi ir sumirksėjo.
– Matei jo veidą?
– Viskas įvyko taip greitai. Jis aukštas, tamsiais plaukais… Tik tiek pamačiau, kai jis mane nustūmė, – ji nurijo seilę. – Ai, dar jis turėjo tatuiruotę ant nugaros.
– Kokią?
Rauzė prikando lūpą.
– Kažkokią juodą… lyg vynų tūzą.
– Jis ką nors sakė?
Mergina giliai įkvėpė ir galiausiai sutelkė žvilgsnį į Maksą.
– Kur jis?
– Ką?
– Jis paklausė: „kur jis?“ – Rauzė papurtė galvą. – Nesuprantu, apie ką kalbėjo.
Maksas tikėjosi, kad mergina netrukus pravirks, bet Rauzė Loson laikėsi tvirtai. Išsigandusi, bet stipri. Šiandien subliūško jos neigimo burbulas, bet ji susidorojo kaip tikra čempionė ir pelnė Makso pagarbą.
Maksas taip norėjo čiupti ją į glėbį ir bučiuoti tol, kol viskas (trauma, stresas, realybė) pasimirš ir liks tik jo lūpų prisilietimas. Paskui nuvijo šią mintį. Jis buvo įpratęs mintyti tik apie faktus. Kaip Rauzei pavyko taip greitai prisibelsti į jo širdį?
Maksas atsikrenkštė.
– Tau kur nors skauda?
– Smegenis, – ji šyptelėjo. – Jis mane sugriebė ir trenkė per veidą, bet apskritai man viskas gerai.
– Patikrinsiu prieškambarį, – Maksas atsistojo ir padavė jai ranką. – Noriu, kad eitum su manimi ir šį kartą iš tiesų nepaleisčiau tavęs iš akių. Ir nesitrauk nuo manęs be leidimo.
– Gerai, – Rauzė nustūmė jo ranką ir atsistojusi nusivalė delnus į džinsus.
– Kalbu rimtai. Neklaidžiok.
– Jau sakiau, kad gerai, – ji nusekė paskui, bet piktai primerkė akis. Iki rytojaus paakyje išryškės bjauri mėlynė.
Jie apžiūrėjo jos daiktų nuolaužas ir Maksas dar kartą išėjo į lauką apsižvalgyti. Rauzė liko prie įėjimo, bet jis nepaleido jos iš akių. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip anksčiau, tik kieme nebestovėjo juodas automobilis. Jis galėjo priklausyti įsibrovėliams arba kaimynams, kurie nusprendė išvykti. Maksas neišgirdo įjungiant variklio, nes visus garsus užgožė gretimais vykstančios statybos.
Ranka pasitrynęs žandikaulį jis veltui bandė prisiminti automobilio modelį. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis sedanas. Ne senas, bet ir ne naujas.
Makso iškvepiamas oras virto garais. Iš Rauzės buto sklindanti šviesa išryškino jos siluetą.
– O ką darysim dabar? – matydama jį ateinantį takeliu paklausė mergina.
– Turime surasti giminaitį, pas kurį galėtum laikinai apsistoti, – mostelėjęs ranka jai eiti į vidų, pareiškė Maksas. Tikėdamasis, kad namų šiluma sušildys rankas, uždarė duris.
Rauzė patylėjo.
– O jei nė vieno neturiu? – tarė ji balsu, dar šaltesniu nei sniegu nuklota kiemo žemė.
– O tavo tėvas?
– Viskas taip painu. Mes ne… – Rauzė ketino nusišypsoti, bet šypsena labiau priminė grimasą. – Ne, negaliu.
– Jis mane pasamdė, kad tavimi pasirūpinčiau. Akivaizdu, kad nerimauja dėl tavo saugumo.
Norėdama nutraukti beįsiplieskiantį ginčą Rauzė kilstelėjo ranką.
– Aš pas jį negyvensiu, ir tiek. Be to, juk žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus, tiesa?
Mergina norėjo, kad Maksas patvirtintų jos žodžius, bet jis negalėjo. Tik ne po to, kas nutiko. Jis nerizikuos jos saugumu. Nieku gyvu.
– Ar neturi kitų artimųjų, pas kuriuos galėtum apsistoti? Draugės, kito giminaičio? – Maksas žinojo, kad Rauzės mama mirusi, bet mergina turi daugiau artimųjų.
– Niujorke gyvenu dar tik mėnesį. Artimiausia mano draugė yra barmenė iš kavinukės, kurioje kasdien lankausi, – tarė ji ir iškėlusi smakrą pažvelgė Maksui į akis.
Rauzė nenorėjo, kad Maksas jos gailėtųsi. Jis tai aiškiai matė.
– Negali likti viena, – Maksas papurtė galvą ir ranka persibraukė plaukus.
Visas šis scenarijus kėlė nerimą. Nuojauta jam kuždėjo, kad tai daugiau nei paprastas apiplėšimas. Įsibrovėlio klausimas tik patvirtino šiuos įtarimus. Jis nepalietė, tik ant lovos išmėtė brangenybes Rauzės miegamajame, nors, žinoma, ji dar turės tai patvirtinti. Maksas nelabai ką išmanė apie brangenybes, bet buvo įsitikinęs, kad Rauzės papuošalai verti nemenkos sumelės.
Ne, tai nebuvo paprastas apiplėšimas. Kažkoks pavojingas žmogus nusitaikė į Rauzę ir Maksas išsiaiškins, kas jis.
2
Negana to, kad jos parduotuvė uždaryta ir kažkas įsilaužė į jos namus, dabar Rauzė privalo papasakoti apgailėtiną asmeninio gyvenimo istoriją ponaičiui Eiliniam Džo. Nepaprastai seksualiam ir raumeningam Eiliniam Džo.
Rauzė suraukė antakius. Ji tikrai neapsistos pas tėtį. Paskutinį kartą jį matė prieš vienuolika metų ir tada jų šeima tikrai nebuvo laiminga. Rauzė visai nenorėjo su juo suartėti, bet kai persikraustė į Niujorką, tėvas vis labiau siekė susitaikyti.
Ji negalėjo pasilikti Londone, nes ten kiekviena smulkmena priminė mamą. Niujorkas buvo vienintelė vieta,