>Dailiai sudėtas.
Seksualus.
Sumanus. Dar ir koks sumanus.
Paslaugus, karštas, pasitikintis savimi.
Jis – nuostabiausių bruožų rinkinys, kaip tik tai, ko trokšta moteris. Tokį sutikus lyg žaibas blyksteli. Brodė Stiuart neabejojo, kad pasaulyje atsirastų bent milijonas moterų, kurios pasmerktų ją už tai, ką ji ketina padaryti. Kas galėtų jas kaltinti?
– Brode? Ar girdi mane? Klausiau, ar norėtum lipti į viršų, – sukuždėjo į ausį Keidas, uždėjęs ranką jai ant šono tiesiai po dešine krūtimi.
Ji lyžtelėjo lūpas, pajuto ant jų išlikusį Keido skonį, ant jo muilu kvepiančios odos užuodė citrusinių vaisių ir prieskonių aromatą; palenkė galvą, kad jis lūpomis galėtų tyrinėti jos dailaus kaklo linkius.
Brodė turėtų pasitraukti, turėtų jį sulaikyti…
Tai ji kartoja sau jau tris savaites. Nedera laukti Keido prie bėgimo tako kiekvieną mielą rytą, o pribėgus daugiau kaip šešių pėdų ūgio įspūdingų raumenų savininkui nedera jausti plazdėjimo pilve. Nereikėtų kvatotis iš jo pokštų, atsakyti į švelnų flirtą. Ir jau tikrai sekmadienio rytą, kai nubėgo septynias mylias Stenlio parke, nereikėjo sutikti grįžti į jo namus išgerti puodelio kavos ir tikėtis sekso.
Nors ir labai troško sužinoti, ką sugeba tos pasipūtusios judrios lūpos, tikrai nederėjo jo bučiuoti.
Brodė manė, kad viskas baigsis gerai, įtikinėjo save sugebėsianti susivaldyti ir suvaldyti jį. Po Džėjaus ji turėjo keletą romanų. Per tą dešimtmetį po avarijos pasitaikė keletas vaikinų – na, gerai, du. Pasak laikraščių, Keidas tobulas. Buvęs profesionalus ledo ritulininkas, dabar antrasis Vankuverio Mavericks vadovas, ryžtingai nusprendęs likti vienišas. Išdidus ir nepasiekiamas, o Brodė – kitaip nei daugelis jos amžiaus moterų – visai netroško jo supančioti. Tiesą sakant, kaip tik dėl to sutiko priimti jo pasiūlymą išgerti kavos – tiksliai žinojo, ko jis nori, ir nesitikėjo jokios ilgai ir laimingai pabaigos.
Brodė kurį laiką to nedarė, šiek tiek prarado įgūdžius, bet, gerasis Dieve, kodėl ji nesugeba įveikti baimių ir neleidžia sau tiesiog pasimėgauti lovos malonumais su žaviuoju Keidu Vebu?
Galbūt dėl to, kad pajuto kažką suvirpant, įtarė, jog šis vyrukas – ne tik graži pakuotė. Gal dėl to, kad jo bučiniai gilūs ir svaiginantys, pabučiuota Brodė sudrebėjo pajutusi daugiau nei tik fizinį ryšį.
Jai tikrai nereikia priminimų.
Brodė atsiplėšė nuo plačios Keido krūtinės ir atsiprašydama pakštelėjo jam į smakrą, lūpomis perbraukė auksinius barzdos šerelius. Ji nusirito nuo odinės sofos ir atsistojusi priėjo prie suveriamų aukštų durų į erdvų balkoną. Atsirėmė ranka į stiklą. Iš buto mansardoje miesto centre atsivėrė nuostabus vaizdas į įlanką, Granvilio ir Burardo tiltus.
Nuostabus vaizdas, vertas didelių pinigų. Ji apsižvalgė… ir neskubėdama apgalvojo atsakymą į klausimą.
Brodė nenoromis apsisuko, užkišo už nugaros rankas ir atsirėmė į stiklą. Ir širdis, ir aistra kvietė grįžti į jo glėbį, paglostyti tvirtus raumenis, paragauti iš prigimties skaisčios odos, panardinti pirštus šviesiuose lyg banglentininko plaukuose, stebėti, kaip rudos akys apimtos aistros tamsėja ir tampa juodos. Tačiau protas veikė aiškiai ir kartojo jai kuo greičiau sprukti kiek kojos neša, kol nevėlu.
Dieve, Keidas pagalvos, kad ji erzina, žaidžia su juo. Bet tai nebuvo tik žaidimas. Tiesiog norėjo apsisaugoti.
Emociškai. Fiziškai. Visais įmanomais būdais.
Brodė pajuto jo žvilgsnį, bet įsistebeilijo į sportbačius gailėdamasi, kad vilkėjo tik džemperį su gobtuvu ir bėgimo kelnes. Keidas laukė paaiškinimo, kodėl ji tai karšta, tai abejinga, kodėl išbučiuoja kaip išprotėjusi, o tada pasitraukia. Brodė negalėjo pasakyti – vyrui, su kuriuo bėgioja, kuris nieko daugiau apie ją nežino, tik vardą ir kad ji mėgsta bėgioti, – kad nors ji ir be galo jo geidžia, mintis apie seksą dvelkia artumu, o nuo to oda šiurpsta iš baimės.
Brodė tikėjosi su juo linksmai praleisti laiką, bet, po velnių, Keidas Vebas sujaukė jausmus, kuriuos ji laikė seniai mirusiais. Vankuveryje šitiek vyrų, tai kodėl jis? Juk jis tikras cliché: patrauklus, turtingas, žavus, jam sekasi. Džeinės Ostin pasaulyje jį vadintų Ištvirkėliu, ši pravardė tinkama net ir po trijų šimtų metų.
Brodė atsiduso trokšdama, kad viskas būtų kitaip. Visi žino, koks jis sporto mėgėjas, kaip greitai bėgioja, niekam ne paslaptis, kad rytais jį galima sutikti Stenlio parke. Brodė tik norėjo įsitikinti, kad galėtų neatsilikti nuo jo. Tačiau dienai švintant nereikėjo risnoti iš paskos, turėjo luktelėti ir išlaikyti atstumą. Keidas iš pradžių šaipėsi iš jos sumanymo prisiderinti prie ilgų jo žingsnių, bet Brodė koledže daug bėgiodavo. Buvo greita ir ištverminga. Supratęs, kad nepavyks jos atsikratyti, Keidas ėmė juokauti. Po daugelio bėgiojimų ir pokalbių atėjo šis rytas – kvietimas kavos ir sekso.
Brodei taip patikdavo su juo plepėti, kad kartais pamiršdavo bėgiojanti su vienu geidžiamiausių miesto viengungių. Jai Keidas buvo tik eilinis vaikinas, turintis pašėlusį humoro jausmą, aštrų protą ir – reikia pripažinti – labai gundantį kūną. Bėgti greta jo buvo visai nesunku. Brodė, tiesą sakant, mėgavosi žymaus sportininko pripažinimu.
Keido palankumas jai taip patiko, kad ėmė galvoti esanti tokia stipri ir drąsi, kad galėtų lyg tarp kitko suartėti su juo sekmadienio rytą, kaip kad darytų savimi pasitikinti, patyrusi, šiuolaikiška moteris. Taigi. Kur jau ne.
– Persigalvojai?
Jo balsas buvo sodrus kaip ant medinių grindų šokantys saulės spinduliai. Brodė pažvelgė Keidui į akis ir lengviau atsiduso nepastebėjusi jose pykčio, tik gailestį.
– Atsiprašau. Maniau, kad sugebėsiu, – pati nesuprasdama skėstelėjo rankomis.
– Aš kaltas? Ar padariau ką nors, kas tau nepatiko?
Oi…
Brodė išraudo.
– Ne, tu nuostabus. Dieve, tu juk žinai, kad tikrai gerai bučiuojiesi, neabejoju… – Ji iškaito dar labiau. – Neabejoju, kad viską darai gerai.
Keidas atsisėdo ant sofos ir užkėlė vieną kulkšnį ant kelio. Atsilošė ir sulenkęs pasikišo rankas po galva, raumenys subangavo, brangūs bėgimo marškinėliai įsitempė ant plačios krūtinės. Brodė matė jo pilvo preso linijas, žinojo, kad marškinėliai dengia puikius nuodėmingai gundančius raumenis.
Liaukis galvojusi apie jo kūną, pilvą, apie tas tvirtas šlaunis…
– Gal geriau pasijaustum, jei pasakyčiau, kad čia tu vadovauji? Pasakysi ne – ir aš pasitrauksiu, – tyliai ištarė Keidas.
Štai kodėl Brodė juo taip žavisi. Po žavesiu, po gundančiu veidu ir karštu kūnu slepiasi vyras, kurio, kaip įtarė, viešai niekas nematė, – žmogus, kuris pasistengs, kad ji pasijustų geriau. Jis nuslopins Brodės baimes, paskatins nusimesti vieną kitą apsauginį sluoksnį.
Dėmesingasis Keidas priminė jai Džėjų ir koks žmogus buvo ji pati, kol gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji buvo atvira, laiminga mergina, nepaprastai mylėjusi gyvenimą. Jauna moteris, kuriai visas pasaulis buvo po kojomis. Dėl to būdama su juo Brodė baiminosi labiausiai. Keidas vertė prisiminti, kas ji buvo, kol pati save prarado.
Seksas – nieko tokio, bet ji bijojo pasijusti gerai, jaustis patenkinta. Laimės ji neištvertų.
Juk laimė taip greitai gali būti išplėšta iš rankų.
Brodė prikando lūpą ir skėstelėjo rankomis. Matė, kaip Keido veidu nuslinko nusivylimo šešėlis.
– Aš tikrai nesuprantu. Atrodė, kad taip pat domiesi manimi, kaip ir aš tavimi.
Brodė pasikasė sprandą.
– Taip, aš tikrai pasimetusi. Sudėtinga paaiškinti, bet, patikėk, kalta tik aš, tu čia niekuo dėtas.
Keidas linktelėjo.
– Žinau, kad tu, nes jei priklausytų nuo manęs, tu jau būtum nuoga ir vos alsuotum.
Na, po galais, čia jau nėra ko pridėti. Reikia tiesiog išeiti.
– Labai