mano vardas – Kara, – ištarė ji lyg gumulą nurijusi nerimą ir draugiškai nusišypsojo.
Jis tylomis linktelėjo ir ištiesė jai nešiojamąjį kompiuterį.
– Šis atsarginis. Galite šiandien naudotis. Kai tik pasiruošite, pradėkite skenuoti ir sisteminti šiuos dokumentus, – paliepė jis rodydamas į beveik siūbuojančią popierių stirtą ant stalo prie lango. – Štai čia – dokumentų spinta, – mostelėjo ranka, – o ten – skeneris, – dar vienas mostas. – Katalogavimo sistema turi būti paprasta ir aiški, – užbaigė Maksas, balse skambėjo šioks toks jaudulys. Regis, jis nebuvo pratęs bendrauti su žmonėmis.
– Gerai, ačiū, – padėkojo Kara imdama ištiestą kompiuterį ir eidama atsisėsti ant ilgos, žemos sofos, pristumtos prie sienos kitoje kambario pusėje priešais masyvų ąžuolo stalą, ant kurio buvo kompiuteris ir didžiulis monitorius. Mėgindama suvaldyti įtampą, kuri užgimė netekus paskutinio darbo, atvertė kompiuterį ir atidarė interneto naršyklės langą. Tada prisijungė prie savo elektroninio pašto ir sukūrė failą „Fajerbraso valdymo sprendimai“. Ant arbatos staliuko šalia sofos pastebėjusi šūsnį vizitinių kortelių, pasičiupo vieną ir įsivedė Makso telefono numerį, pridėjo jo elektroninio pašto adresą. Kol Kara darbavosi, jis sėdėjo priešais kompiuterį ir barškino klaviatūra, kai netikėtai veiksmą nutraukė jos beldimas į duris.
Gerai.
Pirmas dalykas, kurį ji ketino padaryti, – tai paruošti jiedviem karšto gėrimo, o tada imsis kalno popierių, kuriuos reikia suskaitmeninti ir išsaugoti. Kara nutarė kol kas nekalbinti ir neblaškyti Makso klausimais, verčiau truputį patyrinėti. Saugiai padėjusi kompiuterį ant sofos, atsistojo ir patraukė prie durų norėdama susirasti virtuvę. Vyras nė nepakėlė akių nuo ekrano, kai ji pražingsniavo pro šalį. Ką gi, jeigu nieko neišdegs, ji bent įgaus kitokios patirties nei ankstesniame darbe. Paskutinėmis dienomis ji negalėdavo nė krustelėti nestebima priekaištingų žvilgsnių.
Virtuvė buvo tiesiai priešais ir Kara kelias minutes stovėjo ją tyrinėdama. Matė didžiulį kremo spalvos marmuro stalą stiklo viršumi, apsuptą šešių kėdžių. Viskas labai nauja ir tvarkinga – daiktai buvo savo vietose. Atidariusi indaplovės dureles, įsispoksojo į vieną puoduką ir vieną dubenėlį.
Hmmm. Taigi, Maksas čia gyvena vienas? Nebent jo partnerė šiuo metu išvykusi. Apžvelgdama erdvę, Kara ieškojo nuotraukų, tačiau nė vienos nepastebėjo. Nebuvo nė jokio magnetuko ant milžiniško dydžio šaldytuvo. Tiesą sakant, ši vieta atrodė tokia tuščia ir sterili lyg kokia operacinė.
Paėmusi puodelį, patikrino, ar nelikę prieš tai jame buvusio gėrimo pėdsakų. Užuodė kavos kvapą. Gerta be cukraus ir pieno. Šitai nusprendė iš spalvos.
Ant stalviršio stovėjo kavos aparatas. Akimirką ar kelias Kara žvelgė į jį sutrikusi, bet greitai išsiaiškino, kaip šis veikia. Pustuštėje spintelėje aptiko maltos kavos. Paruošė puodelį juodos jam, o į savąjį negailėdama šliūkštelėjo pieno.
Grįždama į kambarį, Kara pastebėjo, kad Makso poza nepakito nė per centimetrą – jis toliau įnirtingai kaukšėjo klaviatūra.
Atsargiai padėjo jo gėrimą ant stalo, jis dėkodamas linktelėjo. Tada Kara peržvelgė spintoje surikiuotus segtuvus, kad suprastų, kokia čia taikoma sistema, dėbtelėjo į popierių krūvą, giliai atsiduso ir ėmėsi darbo.
Jis seniai nebuvo sutikęs tokios ryžtingos moters. Akies kampučiu Maksas Fajerbrasas stebėjo, kaip Kara perkėlė šūsnį dokumentų nuo stalo iš pradžių ant sofos, vėliau ant grindų. Sužiuręs į puodelį pagalvojo, kad paruošė jam juodą kavą nė nepasidomėjusi, kokią mėgsta. Hm. Šito jis nesitikėjo. Padėjėjai, su kuriais dirbo, užpildavo lavina klausimų, o Kara imasi iniciatyvos ir tiesiog dirba. Ko gero, šis bandomasis darbas bus kitoks, nei jis manė, kai juodu ant laiptų paspaudė rankas.
Popi elgėsi kaip įprasta – tiesiog atsiųsdavo jam ką nors nieko nepranešusi. Ką gi, jo bičiulė buvo sumani manipuliuotoja. Ji puikiai suprato, kad Maksas mėgina jos atsikratyti, kai pažadėjo susirasti pagalbininką, todėl pasiryžo pati tai įgyvendinti. Nuo užliejusio susierzinimo jam dilgčiojo odą. Žinoma, jis smarkiai užsiėmęs, tačiau, kaip ir sakė Popi, pats su viskuo susidoros. Leis Karai dirbti bandomąjį mėnesį, kad nuramintų draugę, o tada ją atleis. Tikrai nebuvo pasirengęs samdyti ko nors visu etatu. Nėra tiek darbo. Be to, jam nereikėjo, kad kas nors nuolat sukinėtųsi aplink ir trukdytų.
Atsirėmęs į odinį besisukantį krėslą, kuris kelis pastaruosius mėnesius jam buvo virtęs namais, Maksas delnais pasitrynė akis, tada paėmė puodelį ir gurkštelėjo. Savaitgaliais jis dirbdavo vis daugiau, kad jo įmonė suklestėtų. Palengva taip ir vyko. Pradėjus dirbti sau buvo išties nelengva, o dabar pasirodė pirmi pastangų subrandinti vaisiai. Jeigu toliau taip seksis, ateityje galės išsinuomoti biurą, pasamdyti kelis darbuotojus ir pagalvoti apie plėtrą. Tada atsipalaiduos, gyvenimas tekės įprastu ritmu. Ši mintis jį džiugino.
Baigęs universitetą vis dirbo kitiems, todėl sukūręs verslą mėgavosi tuo, kad pats galėjo spręsti, su kuo dirbti, o su kuo – ne. Tai suteikė šiokį tokį ramybės pojūtį, kurio taip stigo aštuoniolika mėnesių. Nuo tos akimirkos, kai nebeliko Džemimos. Ne, nuo tada, kai ji mirė. Privalo šitą žodį įsileisti į vidinį monologą. Visi kiti jo vengė, todėl ir jis įprato vartoti pačius įvairiausius sušvelninančius eufemizmus. Vis dėlto nėra prasmės apsimetinėti. Ji mirė. Taip staiga ir nelauktai, kad mėnesių mėnesius Maksas tegalėjo tūnoti susirietęs į kamuoliuką. Vis dar nepriprato gyventi vienas šiame dideliame name, kurį Džemima paveldėjo iš žymiosios tetos. Šį namą ji ketino apgyvendinti pulku vaikų – Maksas prašė su jais dar neskubėti, kol pasijus tam pasiruošęs. Jam skausmingai žnybtelėjo viduje, kai pagalvojo apie tai, ko neteko – gražiosios, jautriosios žmonos ir būsimos šeimos.
Jau kurį laiką vis atsibusdavo išpiltas šalto prakaito bandydamas nuo gaisro išgelbėti vaiką, kurio akys visai kaip Džemimos. Išgyvento sukrėtimo ir kančios dažnai nepavykdavo atsikratyti per dieną. Ko gi stebėtis, kad jautėsi toks pavargęs.
Mintis nutraukė akies krašteliu pastebėtas judesys. Maksas atsisuko ir žiūrėjo, kaip Kara atidarė spintos duris jam iš dešinės ir dėliojo dokumentus į popierinius aplankus. Atidžiai į ją pažvelgęs, netruko pastebėti panašumų su Popi. Tokie patys žvilgantys anglies juodumo plaukai, kaskadomis krintantys ant pečių, trumpi tiesūs kirpčiai virš migdolų formos šviesiai mėlynų akių. Daili. Tiesą sakant, labai graži. Žinoma, Makso ji nedomino kaip moteris. Tai buvo viso labo pastebėjimas.
Kara pasisuko ir jų žvilgsniai susidūrė. Staiga jos skruostai nukaito. Sutrikęs dėl nuotaikos, kurią sukūrė į ją spoksodamas, jis atsisėdo tiesiai, sukryžiavo rankas, kad atrodytų panašesnis į darbdavį.
– Kara, papasakok apie paskutinę savo darbovietę. Kodėl išėjai?
Rausvi jos skruostai, regis, neteko paskutinio kraujo lašo po tiriamu žvilgsniu. Supdamasi ant kulnų, ji atsikrenkštė, žvilgsnis nukrypo nuo jo prie rankose laikomų popierių. Atrodė, kad Kara labai stengėsi rasti atsakymą, kokio jis tikisi. Kas čia vyksta? Dėl tokios neatitikties jis suraukė antakius.
– Ar tave atleido?
Karos žvilgsnis įsmigo į jį.
– Ne, ne, aš pati išėjau. Sakykime taip: pasisiūliau pati, kai mažino darbuotojų skaičių. Verslas, kuriame dirbau, per pastaruosius metus patyrė didelį finansinį smūgį. Paskutinė įsidarbinau bendrovėje, todėl man pasirodė teisingiausia išeiti pirmai. Ten dirbo daug žmonių, maitinančių šeimas, o aš viena…
Sakant monologą jos balso tembras kiek paaukštėjo, į skruostus grįžusi spalva virto skaisčiu raudoniu. Kažkas jos atsakyme kėlė nerimą, tik Maksas niekaip neužčiuopė kas. Gal ji tik jaudinosi? Puikiai žinojo, kad kartais gali atrodyti tiesiog bauginantis, nors dažniausiai taip nutikdavo tik