Ką nutylėjo jo buvusioji?. Joss Wood

penkių minučių ponas Simsas sėdėjo prie Paiperės virtuvės stalo, o ji maitino Tajų.

      – Kiek žinau, esate profesionali meno vertintoja, dirbate namuose ir turite nuolatinių klientų tiek meno galerijose, tiek tarp privačių kolekcionierių.

      Gana tikslu. Dėdama šaukštelį saldžiosios bulvės ir morkų tyrės į laukiančią Tajaus burną Paiperė linktelėjo. Troško ištrūkti laukan į gryną orą. Kilstelėjusi antakius tarė:

      – Teisingai. Vis dėlto abejoju, kad atėjote pasikalbėti apie mano verslą, tad kuo galiu jums padėti?

      – Kaip suprantu, esate Maiklo Šatlo dukra?

      Neverta to neigti.

      – Taip. Mano mama ir Mikas buvo kartu daugiau nei trisdešimt metų. Mane su Miku siejantis ryšys nėra viešai žinomas, norėčiau, kad taip ir liktų.

      Paiperė nuvalė Tajui veiduką ir rankas ir padavė jam didelius plastikinius namų raktus pažaisti. Mažylis išsyk pamėgino susikišti juos į burną.

      – Kodėl atėjote?

      Simsas linktelėjo.

      – Kitaip nei verslo reikalus, asmeninį savo turtą jūsų tėvas skrupulingai registravo. Jo sąraše daugybė šiame name esančių baldų. Tarp jų ir Džordžijos riešutmedžio rašomasis stalas, Zabinskio paveikslas, Bario Džeksono skulptūra. Fridos Kalo paveikslas.

      – Jis atidavė juos mano motinai. Padovanojo.

      – Registre nurodyta, kad šie daiktai buvo paskolinti Geilei Mils, – pono Simso veide Paiperė pastebėjo užuojautą.

      Iš virtuvės ji matė svetainę, kurioje ant konsolės stovėjo bronzinė balerinos skulptūra.

      – Ar norite pasakyti, kad juos teks parduoti?

      Simsas linktelėjo.

      – Taip. Tai dalis jo turto.

      Paiperė prikando apatinę lūpą, kad nepradėtų keiktis.

      – Paskolinti, po velnių! Tai dovanos. Buvau šalia, kai jis juos įteikė.

      Užplūdus liūdesiui ir pasibjaurėjimui, Paiperė atsistojo ir iškėlė Tajų iš jo kėdutės.

      Simsas kažką pasižymėjo mažoje juodoje užrašų knygelėje ir pažvelgė į ją siūbuojančią į šalis su Tajumi ant klubo.

      – Atsiųsiu žmones paimti stalo, paveikslų ir skulptūros. Jie bus parduodami aukcione, galėsite juos atpirkti.

      Taip, aha, kurgi ne.

      – Turėsiu omeny. Ačiū, – Paiperė žvilgtelėjo į duris leisdama suprasti, kad norėtų, jog jis išeitų.

      – Dar vienas dalykas, panele Mils.

      Ak, Dieve, sprendžiant iš jo rimto veido, tai, ką pasakys, bus smūgis žemiau juostos. Ji tvirčiau apglėbė Tajų laukdama kirčio.

      – Šis pastatas priklauso vienai iš jūsų tėvo įmonių ir turės būti parduotas, kad būtų atsiskaityta bent su dalimi jo kreditorių.

      Paiperė pajuto, kad kojos sulinko, ir ji susmuko ant kėdės, Tajų pasisodino ant kelių.

      – Ką? Bet jis paliko šitą namą mano motinai, o ji – man. Aš prašiau perdavimo akto, bet negavau.

      – Jis leido jūsų motinai gyventi šiame name. Nepaliko jai namo. Jis jums nepriklauso. Pastatas bus parduotas. Tai neginčijama.

      Neginčijama? Skambėjo kaip galutinis nuosprendis. Paiperė atsilaikė prieš panikos priepuolį ir prisivertė galvoti.

      – Ar aš galėčiau jį įsigyti? – paklausė lūžtančiu balsu.

      – Turite maždaug tris milijonus dolerių? – paklausė Simsas. – Arba galimybę gauti tris milijonus?

      Ne, bet turi kelis akmenis, kurie galėtų būti tiek verti, jei tik yra tikri. Tai jos namai, Tajaus namai! Ji neteko motinos, negalėjo netekti ir namo. Jeigu parduotų safyrus, visa kita galėtų užstatyti…

      – Galiu pabandyti gauti pinigų. Kiek turiu laiko?