Aistringas sandoris. Kat Cantrell

ištiesė rankas, prispaudė delnus prie Džono švarko atvartų ir visi aplink buvę žmonės tarsi išnyko. Jis palinko ir viena ranka kilstelėjo jos smakrą. Vyro šiluma nubėgo jos oda ir atgaivino, o lūpoms susilietus jos smegenys liovėsi veikusios.

      Staiga to nebeužteko ir ji prisiglaudė trokšdama daugiau. Jo lūpos tiko tobulai ir bučinys pagilėjo – o taip, būtent…

      Paragavus Džono bučinio, jos susižavėjimas sprogo į tūkstančius šukelių. Tas mielas, saugus žavesys, kurį ji tikėjosi lengvai suvaldyti, staiga kibo aštriais dantimis ir pervėrė karščiu pačią jos šerdį. Aplink prasivėrė kita pojūčių pusė ir tarsi gundydama leido pažvelgti, kaip neįtikima būtų, jei Džonas nesustotų.

      Jis sustojo ir taip staiga atsitraukė, kad Vivė vos neužvirto ant jo, tačiau vyras ramiai sulaikė už alkūnės. Nors pats nė iš tolo neatrodė ramus, akys buvo paslaptingos, degė liepsna, kokios ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi.

      Akivaizdu, kad ši akimirka juos abu pribloškė. Ką pasakyti žmogui, kurį ką tik pabučiavai ir trokšti vėl bučiuoti, bet tai sutartyje nenumatyta?

      – Buvo miela, – sukuždėjo Džonas. – Dėkui.

      Miela… Ne toks žodis sukosi Vivės galvoje. Vadinasi, jiedu apsimetinės, kad nieko nenutiko.

      Gerai. Kaip tik taip ir dera elgtis. Laikyti bučinį ceremonijos dalimi ir judėti toliau.

      Tačiau lūpos tebedilgsėjo. Kaip, po galais, Džonas pajėgia ramiai stovėti ir laikyti ją už rankos tarsi nieko nenutiko? Ji turi sužinoti atsakymą. Tuo labiau kad jie ketina gyventi po vienu stogu. Kitu atveju jųdviejų draugystė – ir ši santuoka – sugrius tą pačią akimirką, kai tik Džonas suvoks, kokia Vivė įkaitusi ir nekantraujanti. Džonas aiškiai pabrėžė galįs ja pasitikėti tik dėl to, kad jiedu draugai, jam tik tokios draugės reikia.

      – Skelbiu jus vyru ir žmona, – išdainavo tarnautojas, visiškai abejingas tam, kad Vivei po kojomis staiga ėmė kilti žemė.

      Džonas pasisuko ir nusivedė ją taku prie stalo, kur jie pasirašė santuokos liudijimus. Galiausiai atsidūrė tame pačiame vestibiulyje, kur jau buvo prieš dešimtį minučių, tik dabar kaip vyras ir žmona. Vivės parašas po dailiu Džono parašu – ir viskas tapo oficialu, bet, kaip Vivė ir tikėjosi, tai tik popieriaus skiautė. Kas kita bučinys. Jis sukrėtė Vivę iki širdies gelmių.

      Kaip susilaikyti ir netykoti dar vienos progos?

      – Na, – linksmai prakalbo Hendriksas, – sakyčiau, kad metas išgerti. Aš nupirksiu.

      2

      Savo šešių tūkstančių pėdų mansardos Džonas niekada nelaikė maža. Iki šiandienos. Dabar ji buvo pilna Vivjenos Doson. Hm, Kim. Vivjenos Kim. Motorinių transporto priemonių skyriuje ji oficialiai pasikeitė pavardę ir netrukus gaus vairuotojo pažymėjimą, kuriame bus parašyta, kad ji turi teisę taip vadintis. Tyčia. Jis toks garbingas, kad nemeluos apie savo santykius su Vive, bet ji yra ponia Kim visomis šio žodžio prasmėmis.