Viskas atrodė tik žaidimas…. Линн Грэхем

ant kito, kad kaimynams tekdavo kviesti policiją. Deja, šis saugaus gyvenimo su Sibile etapas baigėsi, kai Natali nusprendė susitvarkyti gyvenimą ir pareikalavo, kad dukra grįžtų pas ją.

      Žinoma, iš to nieko gero neišėjo, nes per tą laiką Natali jau buvo pripratusi prie laisvės ir Merė jau nebebuvo jai maža draugė, o dukra, su kuria niekas nesiejo. Tuo metu Natali gyvenime atsirado Keitas, už ją jaunesnis vyras. Ji ketino grįžti gyventi į Australiją ir drauge pasiimti Natali, bet aiškiai pasakė, kad nėra pasiruošęs prisiimti tėvystės įsipareigojimų. Merė vėl persikraustė pas Sibilę ir daugiau nebematė toli išvykusios motinos.

      – Ar čia buvo paštininkas? – nerūpestingai pasiteiravo Sibilė.

      Merė sustingo ir išraudo galvodama apie stalčiuje nugulusį voką.

      – Kai ką nupirkau Elizai internetu, – pamelavo degdama iš gėdos. Nė už ką nebūtų prisipažinusi tokiai bebaimiai moteriai kaip Sibilė, kad laiškas ją taip išgąsdino ir sutrikdė.

      – Jokių žinių iš To, Kurio Nevalia Minėti? – pasiteiravo Sibilė, sutrikdydama dukterėčią tokiu taikliu klausimu. Kurį laiką teta šios temos vengė.

      – Regis, gavome atsikvėpti nuo dramos, ir tai puiku, – neaiškiai sumurmėjo Merė ir nuleido akis sutelkdama dėmesį į arbatos maišelius, o Sibilė tuo metu čiupo Elizą į glėbį, pamylavo ir pasisodino ant kelių.

      – Net negalvok apie jį.

      – Negalvoju, – ir vėl pamelavo Merė. Jautė, kaip ima bjaurėtis savimi, nes galvoti apie vyrą, kuris taip su ja pasielgė, būtų bergždžias laiko švaistymas. Kita vertus, ką gi apie tai gali žinoti Sibilė? Būdama stulbinamai graži ir žymi jauna moteris, turėjo gintis nuo ją dievinančių jaunuolių, tačiau taip ir nesutiko tokio, su kuriuo būtų norėjusi kurti bendrą gyvenimą. Merė abejojo, ar koks nors vyras būtų drįsęs pasielgti su Sibile nepagarbiai ir išgyventų tiek, kad galėtų papasakoti apie tai.

      – Vieną dieną jis sulauks atpildo, – tarė Sibilė. – Visi sulaukia. Viskas grįžta ratu.

      – Man neramu, kad taip jo nekenčiu, – prisipažino Merė sunkiai kvėpuodama. – Niekada nebuvau linkusi nekęsti.

      – Tau vis dar skaudu. Dabar vėl pradėjai vaikščioti į pasimatymus, tad netrukus prisiminimai išblės.

      Netikėtai širdelės formos Merės veidas nušvito pagalvojus apie rytdienos popietę. Fergusas Vikamas, veterinaras, nuolat lankosi prieglaudoje. Pirmą kartą juodu susitiko, kai Merė laukėsi, tačiau tai vyrą ne atbaidė, o tik privertė palaukti, kol gims dukra ir ji galės pagalvoti ir apie save.

      Fergusas jai patiko. Jai patiko jo draugija – taip sau atkakliai kartojo Merė. Būdama su juo nejautė pilve plazdančių drugelių, nesiilgėjo jo lūpų prisilietimų, tačiau kiek tokie fiziniai pojūčiai svarbūs galvojant apie bendrą ateitį? Ugningas Andželo seksualumas prilygo nuodingos gyvatės įgėlimui. Gundantis, bet mirtinas. Viešpatie šventas, kaip ji nekentė jo. Mintys nuskriejo prisiminimų takais, vinguriavusiais prieš aštuoniolika mėnesių…

      2

      Merė degė entuziazmu pradėjusi savo pirmąjį darbą, nors jis tikrai nebuvo išsvajotas. Baigusi universitete buhalterijos ir verslo studijas aukščiausiais balais, nė negalvojo viso gyvenimo praleisti Valtino įmonės registratūroje. Tačiau jai labai reikėjo gerai mokamo darbo. Darbuotojų atranka užtruko, todėl ji buvo priversta ilgiau, nei ketino naudotis Sibilės gerumu. Ši rėmė Merę jos studijų metais, parūpindavo sezoninių darbų prieglaudoje, o savaitgaliais ir per šventes Merė visada galėdavo grįžti į jos jaukius, patogius namus.

      Darbas Valtino įmonėje buvo pirmasis jos žingsnis į savarankiškumą. Atlyginimas buvo geras, Merė galėjo įsikurti Londone neremiama tetos ir dairytis tinkamesnio darbo pasiūlymo. Ji persikraustė į nuomojamą kambarį ne itin jaukiame bute ir pradėjo dirbti Valtino įmonėje puoselėdama didžiulius lūkesčius.

      Pirmą dieną, kai Andželas išskubėjo iš lifto, jai pritrūko oro, tarsi kas būtų smogęs į krūtinę. Tamsios netvarkingai krintančios juodos garbanos ir tas liesas, bronzinis dailus veidas, kurio išskirtinumą kūrybingasis Kūrėjas paryškino egzotiškais iškiliais skruostikauliais, siaura tiesia nosimi ir medaus spalvos akimis. Akimis, kurios (tai ji sužinojo daug vėliau) galėjo virsti aštriomis, rėžiančiomis it juodo deimanto briaunos.

      „Tu naujokė“, – tarė jis sukeldamas jai keistą jaudulį, nuo kurio užkaito visas Merės kūnas.

      „Šiandien mano pirmoji diena, pone Valtinai“, – patvirtino ji.

      „Nesistenk šypsotis, – kandžiai sušnypštė bendradarbė, Andželui einant į savo kabinetą. – Jis neflirtuoja su darbuotojomis. Sklinda kalbos, kad atleido kelias padėjėjas, kurios pamėgino užmegzti su juo artimesnį ryšį.“

      „Manęs tai nedomina“, – atšovė Merė nustebusi. Tiesą sakant, ji išvis menkai domėjosi vyrais.

      Augdama matė, kaip motina be paliovos ieško to tinkamo vyro, pamiršusi visa kita pasaulyje, ir tai Merę gąsdino. Ištvėrusi sujauktą vaikystę, labiausiai norėjo saugumo, todėl planavo įkurti savo buhalterinės apskaitos įmonę. Ji nerizikuodavo… niekada. Išties buvo labiausiai vengiantis rizikuoti žmogus iš visų, kuriuos teko sutikti.

      Įgimtas atsargumas vertė ją be atokvėpio mokytis universitete, tad visai nelikdavo laiko socialiniam gyvenimui. Žinoma, buvo keli atsitiktiniai vaikinai, tačiau nė vienas netapo tiek artimas, kad pasikviestų jį į savo lovą. Meluotų, jeigu sakytų, kad niekada nejautė aistros, bet niekada ir nebuvo praradusi galvos kaip mama. Matydama, kaip užsimezga santykiai ir kaip vėliau jie žlunga sukeldami didžiulį skausmą ir nusivylimą, Merė dar tvirčiau apsisprendė į tai nesivelti. Jai patiko ramus, tvarkingas, tylus gyvenimas, todėl nesuprantama, kaip galiausiai susidėjo su tokiu nepastoviu, kaprizingu vyru kaip Andželas.

      Deja, juodu su Andželu buvo pati netinkamiausia pora. Andželas – tikras ugnikalnis, nenuspėjamas, įnoringas, siautulingo temperamento, kuris visa jėga prasiverždavo tą pačią sekundę, kai tik kas nors, jo manymu, pasakydavo ar padarydavo ką nors kvailo. Jo niekaip nepavadintum nei tolerantišku, nei maloniu. Pirmosiomis darbo savaitėmis Merė nuolat matydavo darbuotojus, išlekiančius iš jo kabineto, lyg vietoj kojų būtų išaugę sparnai, o veidai būdavo perkreipti iš įtampos ir baimės. Jis buvo nepaprastai nekantrus ir reiklus. Išoriškai gal ir priminė prašmatnius kostiumus vilkintį modelį, bet charakteris – tikro tirono ir perfekcionisto, siekiančio tobulumo darbe ir niekada nepasisotinančio tuo, ką pasiekia. Vienintelis dalykas, kuris tuo metu žavėjo Merę, buvo jo protas.