kiti dalykai, – tarė jis ramiai, bet ryžtingai, ir atsistojęs pažvelgė į ją. – Kompanijos valdybą sudaro septyni žmonės. Šiuo metu tai Rajenas, Gartas, tavo dėdė Vincentas, Deividas Lordas, Alenas Ficpatrikas.
– Tu… – Kim užlenkė dar vieną pirštą, – ir mano tėvas.
Rikas patvirtindamas linktelėjo.
– Valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius… Pagal organizacijos įstatus, valdybos posėdyje trečdalį privalo sudaryti Blekstounai, taigi, be Rajeno ir Vincento, reikia dar vieno.
– Tu mąstai apie pokyčius? – Kim buvo nuovoki ir tuoj pat viską suprato. Bet apniukęs žvilgsnis ir balso tonas sakė, kad jai visa tai labai nepatinka. – Ar nemanai, kad užbėgi įvykiams už akių?
– Valdyba rinksis šią savaitę, ketvirtadienį. Iki to laiko daug kas paaiškės, direktoriai norės priimti sprendimą dėl naujo žmogaus. Gal atrodo beširdiškai greitai, bet direktoriai jaučiasi atsakingi akcininkams ir darbuotojams – šią akimirką bandome palaikyti stabilumo įspūdį, nors žiniasklaida viską verčia aukštyn kojomis.
– Turi galvoje judviejų su Rajenu kovą dėl valdžios?
Aišku, Kim jau skaitė šios dienos verslo žinias. Rikas sukando dantis.
– Netikėk viskuo, ką rašo laikraščiai, Kim. Valdyba išrinks Hovardo įpėdinį ir paskirs jį kompanijos galva, tai jos valioje. Jokios kovos nebus.
Sugrįžo prisiminimai – skaudūs, galėjai matyti iš sužibusių akių, bet melodingas telefono skambutis atitraukė nuo minčių.
– Atsiprašau, man skambina. – Kim skubiai pasilenkė ir pakėlė šalia gulto gulintį mobilųjį. Išsiblaškęs jos žvilgsnis nušvito, kai pamatė, kas skambina. – Turiu atsiliepti, – trumpai tarė ir nusisuko eiti.
Hamondas, – sumojo Rikas, mintyse keikdamasis, kad paskambino baisiai ne laiku. Jo įtaka priimant šį sprendimą buvo mažiausiai pageidaujama.
Prisidėjusi telefoną prie ausies Kim nuėjo tolyn, bet Rikas keliais ilgais žingsniais ją pasivijo ir sulaikė čiupęs už peties. Kimberli atsisuko it nuplikyta.
– Luktelėk minutėlę, – pasakė į telefoną, tada rėžė Rikui: – Ko nori?
Jis neleido, kad staigiai pasisukusi ji numestų jo ranką – dar stipriau suėmė švelnų šiltą petį. Kim žvelgė plačiai atmerktomis akis ir jis suprato: laukia, ką jis pasakys.
– Valdybos posėdyje tavo vardas tikrai bus paminėtas. Pamąstyk apie tai. Gauni progą patekti į vidų ir šią nelaimę išnaudoti pozityviai.
Jos sodriai žalios akys žybtelėjo. – Kaip?
– Tapsi viena iš tų, kurie ateityje lems Blekstounų kompanijos veiklos kryptis.
Kimberli turėjo daugybę klausimų ir argumentų prieš, bet Perinis paskutiniu sakiniu nušlavė juos visus. Besidaužančia širdimi ji stebėjo, kaip jis eina link namo, o jo pasakyti žodžiai sukosi galvoje.
Ji gali viską pakeisti. Gali sujungti sutraukytus saitus. Ištaisyti tėvo padarytas klaidas.
Kai Perinis dideliais žingsniais pasiekė namą ir dingo iš akiračio, Kim pasijuto likusi nežinomybėje. Mechaniškai pajudino petį – vis dar juto jo prisilietimą. Staiga prisiminė telefono skambutį. Metas. Po galais. Tris dienas juodu žaidė gaudynes telefonu, bandydami susisiekti, o dabar, kai pagaliau pavyko, ji paliko jį, nieko dorai nepaaiškinusi.
Ir vien todėl, kad Perinis vėl sukėlė joje sumaištį – iš pradžių karštu švelniu delnu palietęs jos nuogą kūną, paskui mestelėjęs viliojantį pasiūlymą ištaisyti Blekstounų klaidas ir išpirkti kaltę prieš dėdę ir pusbrolį.
– Metai? – Ji apsisuko priglaudusi prie ausies telefoną. – Tu dar lauki?
– Dar laukiu.
Kim su palengvėjimu atsiduso.
– Ačiū. Buvau truputį užsiėmusi, kai paskambinai.
– Galiu paskambinti ir vėliau.
– Ne, nereikia. Jis jau išėjo. Aš baigiau. Džiaugiuosi pagaliau sugavusi tave ant žemės… Juk esi ant žemės, tiesa?
– Sidnėjuje, – trumpai atsakė jis į Kimberli tiradą. Ji vaikščiojo iš kampo į kampą, negalėdama ramiai pastovėti. – Šįryt atskridau.
– Kur apsistojai? Carlise Grande viešbutyje? Žinai, gal užsuksiu. Jei nesi užsiėmęs, galėtume išgerti kavos arba net pavakarieniauti. Ar Bleikas su tavimi?
– Į tokią kelionę sūnaus nebūčiau ėmęs.
Nuo šalto, kapoto tono Kimberli sustojo it įbesta ir priglaudė delną prie kaktos. Kokia nesupratinga kvailė! Jis atskrido atpažinti Marisos kūno, kuris šaltas, be gyvybės pėdsakų guli miesto lavoninėje. Kaip dar galėjo klausti, ar atsivežė Bleiką?
– Užjaučiu, Metai, – tarė Kim ir nežinodama, ką dar pasakyti, pakartojo: – Labai užjaučiu dėl netekties. Ypač kai viskas nutiko tokiomis aplinkybėmis.
– O ar yra kokios nors aplinkybės, kai lengva prarasti žmoną?
– Gerasis Dieve, ne, žinoma, kad ne! Turiu galvoje laikraščių antraštes ir erzelį bulvarinėje spaudoje. Galiu tik įsivaizduoti, kad tau taip pat sunku kaip ir mums.
– Ne, – atsakė jis po sunkios pauzės. – Nemanau, kad gali įsivaizduoti.
Jis buvo teisus ir Kim pajuto, kaip emocijos užgniaužė gerklę, todėl kelias įtemptas akimirkas nesugebėjo išspausti nė žodžio. Būtų lengviau susitikus akis į akį, panašiai kaip grįžus namo ir pamačius Sonią su Rajenu.
– Ar galime susitikti kavos? – dar kartą paklausė.
– Nepasiliksiu po laidotuvių.
Paskutinis žodis trenkė it žaibas, kraujas sustingo Kimberli venose. Laisvąja ranka ji perbraukė per kitą ranką. Kaip oda gali būti tokia šilta, kai viduje ji jaučiasi sustirusi į ledą iki pat širdies?
– Kai viską sutvarkysi, – dusdama tarė ji, – pranešk man, kada ir kur… Norėčiau dalyvauti laidotuvėse.
– Bus tik šeima. Jokių reporterių. Jokių antraščių. Jokių Blekstounų.
Kimberli suprato užuominą. Tai iš skausmo jo balsas skambėjo aštriai lyg deimanto briauna, bet vis tiek pasijuto atstumta, lyg gavusi antausį. Ji staigiai kilstelėjo galvą ir į savo žodžius įmaišė šiek tiek nuodų:
– Man labai gaila, kad nebūsiu su jumis – dėl tavęs, dėl Bleiko, dėl Marisos. Kadangi ir Hovardo nebėra, ko gero, pats laikas pamiršti tą Hamondų ir Blekstounų susipriešinimą, kad nebereikėtų rinktis, kuriai stovyklai nori priklausyti. Negaliu to pakęsti, esu tikra, kad Sonia taip pat. Man pasiūlė vietą Blekstouno deimantų valdyboje. Esu įsitikinusi, kad kaip valdybos narė galėčiau pradėti taisyti sugriautus santykius.
– Nemanai, kad iškils interesų konfliktas dėl tavo darbo Hamonduose?
– Ne, nemanau. Konkurenciją tarp kompanijų sukėlė sena nesantaika ir asmeninės nuoskaudos, kai kurios iš jų dėl mudviejų su Hovardu santykių. Kadangi dabar viskas baigta…
– Ne, – tyliai, bet su tokiu stingdančiu apsisprendimu paprieštaravo Metas, kad Kimberli argumentai subliūško, – niekas nebaigta. Po visko, ką Blekstounas padarė mano šeimai, niekada nebus baigta. Arba bent jau tol, kol tai, ką tas šunsnukis iš mūsų atėmė, bus grąžinta Hamondams. Vienas iš tų dalykų yra mano žmona, kurią laidosiu kitą savaitę, nemanau, kad yra bent menkiausia galimybė mums ją sugrąžinti. O tu kaip manai?
PENKTAS