kad laikė užgniaužusi kvapą – ir linktelėjo.
– Tik nuspręsiu, ką apsirengti.
Tai buvo kvailystė, turint galvoje, kokios susiklostė aplinkybės.
Dar labiau savo žodžių pasigailėjo pamačiusi negailestingai atidų Perinio žvilgsnį, kuriuo šis perliejo ją ir atsitiktinai į lagaminą sumestus daiktus. Tada su taip jam būdingu ryžtu peržingsniavo per kambarį ir paėmęs ją už rankos pakėlė. Pamažu nužvelgė nuo kojų iki galvos ir sustojo prie akių.
– Tiksi ir tokia, – patikino ir jo akis užtraukė plonytė migla, kurioje slypėjo užuomina, kam ji galėtų tokia tikti. – Man patikdavo, kai vilkėdavai baltai.
Kimberli net sumirksėjo apstulbusi. Nejaugi jis flirtuoja? Vos pusvalandžiui praėjus nuo žinios apie galimą tėvo mirtį? Neįtikėtina.
– Rengiuosi ne tam, kad padaryčiau įspūdį tau, Perini, – aštriai nukirto ji. Periniui sunkiai sekėsi sulaikyti šypseną ir Kim dar labiau sutriko. – Duok man penkias minutes ir palik vieną, kad galėčiau persirengti.
– Nėra jokio reikalo. – Jis paėmė ją už rankos. – Šiek tiek parausvinau tau skruostus ir pagyvinau akis. O dabar eime, kol vėl nepradėjai analizuoti ir viso to nepraradai.
Laikas skrendant iš Oklendo į Sidnėjų slinko lėtai, nors Blekstounų kompanijos lėktuvas greitas ir patogus. Gulfstream IV buvo lygiai tokio pat modelio lėktuvas, kokį liūdnai pasibaigusiai savo kelionei užsisakė jos tėvas. Apie tai sužinojo iš Perinio, kai juodu įlipo vidun. Vėliau Kim pastebėjo prabangią raudonmedžio apdailą, dramblio kaulo spalvos oda trauktus krėslus, virtuvę su visa įranga ir įmantriai įrengtą tualetą.
Vos spėjo apsidairyti, Perinis parodė jai lovą ir tarė:
– Nesivaržyk, jei nori prigulti. Mielai įsitaisyčiau šalia.
Akivaizdu, kad jis stengiasi ją pralinksminti, naudodamasis ta pačia apgaulinga taktika kaip anąkart miegamajame, bet tai nė kiek nesusilpnino tarp jų blykčiojančių elektrinių impulsų. Ar jis prisiminė tą privatų skrydį, kai juodu buvo drauge?
Aname privačiai užsakytame lėktuve, kuriuo jie skrido iš San Francisko į Las Vegasą, nebuvo jokios lovos, bet tai nieko nereiškė. Jie improvizavo. Ir jai vis dar plevenant aukštumose, į kurias Perinis buvo pakėlęs, pribloškė pasiūlymu, kurį ji palaikė beprotiškai impulsyviu ir nepadoriai romantišku, prilygstančiu mylėjimuisi padebesiuose.
Tą savaitgalį, po dešimties palaimingų savaičių Riko Perinio meilužės vaidmenyje, buvo pasiektas zenitas. Koplyčioje, kokią įmanoma surasti tik Las Vegase, ji tapo jo žmona, paskui tris dekadentiškas dienas juodu praleido Bellagio viešbučio kambaryje – užsisakydavo maisto į kambarį ir lepinosi kaip įmanydami. Kim negalėjo nė įsivaizduoti, kad santuokos įžadai taip viską pakeis, bet pakeitė – ohoho kaip pakeitė. Tarsi gerą šampaną mėgintum lyginti su senu aukščiausios kokybės prancūzišku vynu. Kitas lygmuo, kurio neįmanoma nei nupasakoti, nei aprašyti, visa tai užvaldė jos jusles ir širdį, privertė susimąstyti, ar atlaikys.
Grįžtant į Australiją taip ir nutiko.
Pagalvojusi apie tą palaimą Kimberli skausmingai susigūžė viduje. Nenorėjo prisiminti kritimo laisvu pagreičiu, kuris prasidėjo po kelionės… Nei draskančio skausmo staigiai tėškusis ant žemės. Todėl pabandė susitelkti į dabartį, apibėrė Perinį beprasmiais klausimais apie lėktuvo konstrukciją, pajėgumą ir taip išsiaiškino, kad tėvas skrido tokiu pat modeliu.
Pakilimo metu įsikibusi į ranktūrius taip, kad net krumpliai pabalo, ir klausydamasi variklių aukštų dažnių aimanos ji negalėjo liautis galvojusi, jog tą patį prieš keturiolika valandų išgyveno ir jos tėvas su Marisa. Nepajėgė atsikratyti vaizdinio, kaip visa ši galia ir greitis su niokojančia jėga neria iš dangaus ir trenkiasi į jūrą.
Vilties liepsnelė krūtinėje šmėkštelėjo ir užgeso, per tris valandas trukusį skrydį Kimberli emocijos svyravo tarp buko netikėjimo ir baimės to, ką dar sužinos. Pasinaudojo Perinio pasiūlymu prigulti, nes negalėjo nė pagalvoti, kad žvilgtelėjusi pro langą pamatys jūrą, pasiglemžusią tėvo lėktuvą. Perinis sakė, jog paieškoms sutelktos visos Australijos gelbėjimo pajėgos, bet ji nenorėjo to matyti.
Tai nebuvo neigimas, tik savisauga.
Jautėsi gerai padirbėjusi ir suvaldžiusi sąmyšį savyje. Neprapliupo raudoti. Sugebėjo netgi apsimesti ramiai mieganti, kai Perinis buvo užsukęs patikrinti. Tai buvo vienas iš sunkiausių dalykų, kuriuos jai kada nors teko daryti – gulėti ir kontroliuoti kvėpavimą, kol jis stovėjo tarpduryje ir spoksojo. Paskui užtraukė ant jos lengvutę antklodę. Jeigu būtų ką nors sakęs, kaip nors palietęs, ne tik netyčia perbraukęs krumpliais, Kim tikriausiai būtų neišlaikiusi ir paprašiusi pasilikti. Prigulti šalia, apkabinti ir atitraukti nuo klaikių minčių.
Tokia pažeidžiama ir vieniša tą akimirką jautėsi. Bet jis išėjo taip pat tyliai, kaip buvo atėjęs, o ji susirangė į kamuoliuką ir apglėbė save rankomis taip, kaip daugelį naktų vaikystėje, kai namuose Vokluse išsliūkindavo iš savo miegamojo ir pasislėpusi tyliame prieškambario kampelyje laukdavo, kada tėtis pareis iš kasyklos po ilgos darbo dienos ar po savaitės arba grįš iš dar vienos verslo kelionės.
Dabar, vis labiau artėjant prie tų pačių namų, mintis, kad tėtis niekada ten nebegrįš, deimanto aštrumo nagais smigo jai į širdį. Neturėtų taip skaudėti, juk ji nekentė jo darbo, sumautos etikos ir to, kaip elgėsi su Hamondais, tikrais savo giminaičiais. Jau nekalbant apie manipuliacijas, kurių griebėsi, kai siekdamas savo tikslų sumanė ją apvesdinti.
Gal reikia galvoti apie tokį tėvą, tikrą kalės vaiką, o ne idealą iš vaikystės prisiminimų, egzistavusį tik jos pačios vaizduotėje.
– Gerai? – paklausė Perinis, sėdęs prie mazeračio vairo. Dvivietis sportinis automobilis buvo grakštus ir traukė akį, o variklis erzinamas apgaulingai murkė. Staiga galingai suriaumojo ir nuskriejo su ugnele.
Šis automobilis tau tobulai tinka, – visai neseniai pasakė Kim, bet dabar bukas skausmas gerklėje užgniaužė atsakymą į jo klausimą.
Prie kitos sankryžos užsidegus raudonam šviesoforo signalui jis ištiesė ranką ir uždėjo ant sterblėje tvirtai sunertų jos pirštų. Netikėtas gestas buvo toks raminantis ir teikiantis stiprybės, kad Kim akimirksniu atgavo balsą.
– Norėčiau, kad liautumeisi taip gražiai elgtis, – sušnypštė. – Pradedi mane erzinti.
Jis smeigė į ją neįskaitomą žvilgsnį iš už tamsių akinių.
– Laikinas proto aptemimas. Nepriprask.
– Ačiū, kad įspėjai, – sausai atkirto Kim. Paskui papurtė galvą suvokusi, jog jis ir vėl parėmė ją ištikus bėdai. – Ačiū, – pakartojo, tik šįkart nuoširdžiai.
– Už ką? – Šviesoforas persijungė, atitraukęs ranką jis perjungė pavarą ir nulaviravo galingą sportinį automobilį Naujuoju pietų keliu.
– Kad asmeniškai pranešei man žinią. Kad išgelbėjai nuo paparacių oro uoste ir parvežei namo. Kad visą kelią padėjai tvardytis. Esu labai dėkinga tau, Rikai. Ačiū.
– Nėra už ką, – mestelėjo jis, o kai nuvažiavo dar vieną kvartalą, pridūrė: – Pavadinai mane Riku. Tikriausiai darome pažangą.
Nuo pat pirmo susitikimo Kim vadino jį Periniu – tai buvo nedidelė gudrybė, turinti nuolat priminti jam griežtai dalykinius santykius, nes ji nepasitikėjo nei jo lipšnumu, nei savo kūno reakcija. Reikėjo dirbti kartu, Kim troško išlaikyti profesinius santykius. Beveik du mėnesius juodu kaip reikiant grūmėsi. O kai susikukavo, ir toliau vadino jį pavarde – iš įpročio ir norėdama paerzinti, nes jis nėrėsi iš kailio, kad tik vadintų jį Riku.
Dabar