mirtį. Naujajame testamente Kimberlė prarado savo pozicijas, o jos vietą užėmė jo vyriausiasis sūnus Džeimsas, su sąlyga, kad bus surastas per šešis mėnesius nuo Hovardo mirties.
Žiniasklaida netvėrė džiaugsmu – Blekstounų sagoje atsirado naujų, intriguojančių vingių. Per pastaruosius mėnesius apkalbėjo ir atmetė kelis kandidatus, įskaitant ir Džeradą Hamondą – Meto brolį. Reikėjo atiduoti duoklę Hovardui – jis puikiai numanė, kaip priversti paparacus nemiegoti naktimis. Tuo tarpu ji suko galvą, kiek ištvers nepasidavusi šiai neįtikėtinai stipriai aistrai… Suvaldžiusi įsisiautėjusias nuodėmingas mintis ji grįžo prie dingusio įpėdinio temos.
– Pasvarstykime – jūs panašaus amžiaus, maždaug trisdešimt penkerių. Esu kažkur girdėjusi, kad užaugote globos namuose.
Jis išskėtė pirštus ir tai patraukė Danielės dėmesį. Ore sklandė visu kūnu juntama įtampa, kuri apgaubė Danę it karšo oro debesis. Ji atitraukė akis nuo jo rankų ir dailių, raumeningų kojų, kad pažvelgtų tiesiai į veidą. Kuo aiškiausiai girdėjo bangų mūšą, tarsi jos skalautų jos kūną.
Kvinas niekuo neišsidavė, pritaria jai ar ne, tačiau nesuvokiamas susijaudinimas tiesiog stumte išstūmė iš jos kitus žodžius:
– Kas nutiko? Nuėjote pas jį su savo teorija, o jis pasijuokė tiesiog į akis?
Gana ilgai jis stovėjo, regis, nė nekvėpuodamas, o tada netikėtai pliaukštelėjo delnu per rąstą ir palinko virš jos. Danielė pasijuto it pakliuvusi į spąstus. Kvino veidas buvo vos per kelis centimetrus nuo jos, taip arti, jog ji kone juto, kaip duria dar neskusta barzda.
– Daniele, jūs viską supratote klaidingai, – jo švelnus balsas visai nederėjo su šaltai blizgančiomis grėsmingomis akimis, kurių gelmėje galėjai įžiūrėti perspėjimą ir geismą. Jos kvailas pokštas kažką jame pažadino. – Nesu dingęs Blekstounų broliukas, – sukuždėjo, o jo smakras nusileido dar žemiau. Vyzdžiai išsiplėtė. – Mat jei toks būčiau, – tęsė tylų kuždesį, nuo kurio šiurpo kūnas, – nedaryčiau to, ką ketinu padaryti.
Danė suprato, apie ką jis kalba. Ji matė tai lyg atslenkančius audros debesis, tačiau jautėsi kaip užhipnotizuota. Sunku patikėti, tačiau ji atlošė ir kiek kilstelėjo galvą, o nagai susmigo į šiurkštų rąsto paviršių. Kaklas įsitempė. Plačiai atmerktomis akimis ji stebėjo, kaip Kvino veidas ir lūpos įveikia paskutinius milimetrus, po kurių nebebus kelio atgal. Jei būtų stovėjusi, nuo pirmojo prisilietimo keliai būtų tikrai sulinkę. Kelias akimirkas jie stebeilijo vienas į kitą, kol jo sūrios lūpos ir šilko švelnumo liežuvis ėmė ją erzinti. Danielės blakstienos suvirpėjo ir nusileido. Bučinys buvo reiklus, tačiau Kvinas ją lietė tik lūpomis. Ankstesnė jos patirtis prilygo bučiavimuisi per langą – visą laiką ji laukė šio – tikrojo – patyrimo. Visi iki šiol bučiuoti vyrai buvo it berniukai prieš Kviną, kuris parodė jai, kaip turi bučiuotis vyras. Kur dingo jos ryžtas ir atsarga? Kodėl išgaravo mintys apie kitą moterį, kažkur laukiančią savo deimanto? Toji moteris turėtų suprasti, kad atsispirti tokiam bučiniui ne žmogaus galioje. Štai ji sėdi nuostabioje vietoje, teka saulė, o prieš akis veriasi ir vilioja pražūties vartai. Jo lankstus, reiklus liežuvis, lūpos, reikalaujančios paklusti, aistra, vedanti į pradžių pradžią, kur jos laukia neišmatuojamas pasitenkinimas.
Staiga jis atsitraukė, o ji susmuko ant rąsto godžiai rydama orą. Kvinas išsitiesė užstodamas vos patekėjusią saulę. Jis pažvelgė į ją akimis, kuriose it uraganas siautėjo aistra.
– Ar tai panašu į pusbrolio bučinį, Daniele?
Kol ji mėgino sukrapštyti išdidumo, sveiko proto likučius, vyras apsisuko ir nurisnojo šalin. Danė staiga pajuto aštrų skausmą, perskrodusį bevardį pirštą. Ji pakėlė ranką prie burnos mėgindama dantimis ištraukti rakštį, tačiau vis dar skrajojo padebesiais.
PENKTAS SKYRIUS
Visa laimė, kad likusią dienos dalį Kvinas paliko ją ramybėje, tad Danielė užbaigė kelis vaško modelius. Dirbo iki išnaktų, tada nuo durų palinkėjo jam labos nakties ir nuėjo tiesiai į lovą be paliovos stengdamasi nuskandinti prisiminimus apie bučinį. Nors praeitą naktį miegojo visai nedaug, šiąnakt miegas vėl šalinosi jos. Ji vartėsi, muistėsi, klausėsi bangų ošimo, atsklindančio pro atidarytą langą. Ėmė galvoti, gal pasivaikščiojus paplūdimiu – taip kartais elgdavosi, kai būdavo sunerimusi ar negalėdavo užmigti. Galiausiai atsisakė šio sumanymo, mat vis viena tematys prieš save jo veidą, tejaus jo lūpų prisilietimą. Vis dėlto neištvėrusi, pirmą valandą nakties atsikėlė ir užsimetė chalatą – turėjo vienintelę viltį, kad šokoladinis pienas ją
išgelbės.
Apačioje, Kvino kabinete, tebedegė šviesos, durys buvo pravertos. Ji luktelėjo minutėlę, kuri virto amžinybe. Ausyse dunksėjo širdies plakimas. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla, tad ji pirštų galiukais prisliūkino prie durų ir priglaudė ausį prie medinių durų. Kai tylą perskrodė jo balsas, Danė vos nepašoko. Tik supratusi, kad jis kalbasi telefonu, išdrįso įkvėpti. Su kuo jis galėtų kalbėti pirmą valandą nakties? Skrandį suspaudė kaltė bei pavydas, kai pagalvojo apie paslaptingą ypatingąją moterį. Gal tai buvo romanas per atstumą, todėl jis skambino taip vėlai naktį? Sveika, mieloji, šiandien su kai kuo pasibučiavau…
Netrukus paaiškėjo, kad skambutis dalykinis – labai įdomu. Iš to, ką nugirdo, suprato, kad jis dalyvauja aukcione. Išgirdus jį murmant Penki milijonai, sugrįžo pasitikėjimas savimi. Ji išsitiesė, žengė žingsnį į priekį ir įkišo galvą pro praviras duris. Kvinas sėdėjo prie stalo tvirtai priglaudęs prie ausies telefoną. Jo akyse suspindo susidomėjimas, kai pastebėjo ją. Jis buvo atsiraitojęs marškinių rankoves ir prasisegęs viršutines sagas. Viena ranka ilsėjosi ant segtuvo priešais su puspilne taure gintarinio gėrimo. Šviesą kambaryje skleidė tik stalinė lempa.
Danielė laikėsi šešėlyje – Kvinas niekaip neparodė nei pasitenkinimo, nei susierzinimo dėl netikėto vizito. Tačiau nenuleido nuo jos akių. Ji atsirėmė į duris. Tylą drumstė tik reti Kvino atsakymai ir griausmingas jos širdies plakimas. Po kelių minučių jis pastatė taurę, padėjo ragelį ir įjungė garsiakalbį, taip ir nepaleisdamas jos iš akių. Danielė suprato tai kaip kvietimą. Atsirado galimybė užmesti akį į jo pasaulį, pamatyti, kaip dirba profesionalus derybininkas.
Ji žengė dar kelis žingsnius ir atsirėmė į kėdės atkaltę, kuri virto gynybine siena. Iš garsiakalbio sklido anglų kalba. Ji nugirdo žymaus aukciono pavadinimą. Greičiausiai jis vyko Londone. Danė svarstė, tas vyras – aukciono atstovas ar Kvino darbuotojas. Dabar pardavinėjo vieno žymaus Airijos dailininko, mirusio šeštajame dešimtmetyje, paveikslą. Ji žinojo apie šį menininką tik todėl, kad Hovardas turėjo vieną jo paveikslą. Danielė nenutuokė, kiek buvo norinčių įsigyti šį kūrinį. Siūlomos kainos buvo persakomos Kvinui – tiesa, nesigirdėjo, kas vyksta pačiame aukcione, skambėjo tik to vyro balsas. Pauzės tarp siūlymų atrodė amžinos. Greičiausiai, taip tik atrodė, tačiau kitame pasaulio pakraštyje buvo juntama milžiniška įtampa. Įdomu, ar jis bent nusišypsos, jei laimės? Atšvęs gurkštelėdamas to auksinio gėrimo?
Ji nenuleido nuo jo akių, kuriose, be abejonės, žaidė neslepiamas susidomėjimas. O veide tegalėjai įžiūrėti begalinį susikaupimą. Kaina pakilo iki aštuonių milijonų svarų. Danielė dar kiek priartėjo prie stalo, negalėdama atsistebėti jo ramumu. Greičiausiai jis leido ne savo pinigus, vis dėlto, jei jo vietoje būtų ji, tikrai neatlaikytų tokios įtampos. Dar milijonu kaina išaugo per kitas dvi tris minutes. Kvinas ir toliau žiūrėjo tiesiai jai į veidą.
– Sere, dešimt milijonų svarų?
Jis nė nekrūptelėjo, tai už jį padarė Danė. Kol ji galvojo apie Kviną – jo veidą, jame atsispindinčius ramybę ir susikaupimą, kūrinio kaina išaugo keliais milijonais. Įtampa ją tiesiog žudė, o jis sėdėjo ramus ir nepajudinimas. Nė mažiausio