porą minučių.
Lėkte įlėkusi į Charizmos saloną, Samer pasuko pas Skarlet. Staiga išgirdo sesers balsą iš posėdžių kabineto. Nevykusiai pasirinktas laikas, pamanė: Skarlet jau kalba su kažkuo kitu.
Priėjusi prie pravirų durų, mergina išvydo seserį prie nuotraukomis ir žurnalų iškarpomis nukrauto stalo. Sugavusi Samer žvilgsnį, Skarlet išpūtė akis. Sesuo vogčiomis kelis kartus mostelėjo, lyg bandydama nuginti ją šalin. Merginai nespėjus suvokti judesio reikšmės, priešais konferencijų stalą stovėjęs vyriškis atsigręžė į ją.
Jos akys susidūrė su nepaprastai mėlynu ir neapsakomai įpykusiu Ziko Vudlou žvilgsniu.
KETVIRTAS SKYRIUS
Zikas spoksojo į merginą tarpduryje. Akys pasakė tai, ką jau anksčiau buvo instinktyviai pajutęs: moteris prie konferencijų stalo nėra toji, su kuria praleido iš proto varančią aistringą naktį. Vakarykštė moteris stovi priešais jį.
Dabar viskas aišku. Identiškos dvynės. Savaime suprantama!
Prieš keletą minučių įžengęs į konferencijų salę ir pamatęs merginą, Zikas negalėjo atsikratyti jausmo, kad susekė ne tą žmogų. Nebuvo to pribloškiančio atpažinimo jausmo… tarsi skrietų ant tos pačios bangos.
Tačiau kokį žaidimą šios dvi merginos žaidžia? Apimtas liepsnojančio pykčio jis vis dėlto pastebėjo, kad mergina, su kuria praleido praėjusį vakarą, dabar apsirengusi taip, kaip jis ir galėtų ją įsivaizduoti. Neklydo manydamas, kad anie drabužiai – ne jai. Ji tikrai perlų ir kašmyro tipo moteris.
Vaikinas įžūliai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir prisimerkė, pastebėjęs ant piršto žiedą su deimantu. Po perkūnais! Ji susižadėjusi? Kokių dar netikėtumų iš jos laukti?!
Atėjusioji neištarė nė žodžio, taigi Zikas nukreipė akis į moterį, kuri taip sumaniai jį užlaikė ir mėgino pridengti seserį.
– Skarlet Eliot, tiesa? – niekinamai metė ir vėl atsigręžė į tą, kurią taip neseniai nuogą glamonėjo savo patale. – O tu būsi jos identiška dvynė?..
– Samer, – vos girdimai pratarė ji.
– Taigi, Samer, – su apsimestiniu mandagumu pareiškė jis, – nereikia taip gąsdintis. Tačiau norėčiau paklausti, kaip dažnai jūs su Skarlet žaidžiate šį apsimetinėjimo žaidimą? Man sunku patikėti, kad esu pirmoji judviejų auka.
– Kaip mane radai? – išsprūdo merginai.
– Neblogas klausimas, ar ne? – tuo pačiu maloniu tonu paklausė Zikas. Jis ištiesė jai New York Post egzempliorių, atverstą šeštajame puslapyje. – Sakykim, sulaukiau netikėtos pagalbos.
Samer paėmė iš jo laikraštį, peržvelgė puslapį ir išpūtė akis.
– Taip, taip, – jis žvilgtelėjo pirma į Skarlet, o tada vėl į Samer, – sesuo bandė tave pridengti, bet ji nėra tokia gera aktorė.
Skarlet pasišiaušė.
– Klausyk, Zikai, gali įžeidinėti mane kiek nori, bet sesers neliesk! Jei tu esi muzikos dievaitis, manai galįs įsiveržti čia ir švaistytis kaltinimais, bet išmesiu tave lauk taip greitai, kad roko žvaigždės šukuosena atrodys daugiau nei meniškai ištaršyta!
Zikas kilstelėjo antakį.
– Nagi, nagi, debiutantė, nesivarginanti paisyti mandagumo. Spėju, tai tavo apdarą vakar vilkėjo Samer?
Samer žingtelėjo į priekį.
– Tuojau pat liaukitės, abudu! – Ji pasigręžė į Ziką. – Mums reikia pasikalbėti.
– Žinoma, sutariame bent šiuo klausimu. Esi skolinga man keletą atsakymų.
– Tik ne čia, – skubiai tarstelėjo Samer. – Viršuje, kur dirbu, yra dar viena salė, jos retai prireikia. Ten mūsų niekas netrukdys.
Vaikinas sukosi eiti paskui Samer, bet Skarlet dar nutvilkė jį įspėjamu žvilgsniu, kuris tiesiog šaukte šaukė: Tu man žiūrėk! Vis dar galiu tave iš čia išspirti!
Atsisveikindamas Zikas nusišypsojo jai lengvabūdiška šypsena.
Sekdamas Samer skaisčiai apšviestu koridoriumi lifto link, Zikas pastebėjo, kad mergina šįryt atrodo dar patraukliau nei vakar. Ji avėjo bateliais vidutinio aukščio pakulne, segėjo perlų vėrinį ir vilkėjo suderintų spalvų palaidinukę su megztuku. Retro išvaizda buvo rimta, bet taip gundė… Praėjusios nakties apdaras atrodė kaip žalia vėliava profesionalų ralyje, o šis grūmojo nekišti rankų, tačiau dėl to tik dar labiau masino.
Suvokęs, kur link suka įsismarkavusios mintys, vaikinas pabandė susitvardyti. Suirzęs pamanė, kad net ir turėdamas rimtą priežastį velniškai pykti, vis dar jaučia geismą.
Jie pakilo vienu aukštu, ir Zikas atkreipė dėmesį, kad spalvų gama pasikeitė iš ryškios turkio mėlynos į raudoną, su daugybe stiklo ir chromo detalių. Jis suprato esąs biure, kuriame įsikūręs dar vienas iš žurnalų, priklausančių Eliotų leidybos imperijai.
– Šiame aukšte įsikūręs The Buzz, – tarsi skaitydama jo mintis, mestelėjo per petį mergina.
– Leisk spėti, – santūriai tarstelėjo Zikas, – tu čia dirbi. – Pamanęs, kad pateko į kažkokios reporterės pinkles, suregztas vien tam, kad prie jo prieitų, vaikinas vėl turėjo tramdyti įniršį. Martis pasiustų sužinojęs.
– Taip, – prisipažino ji ir pridėjo: – Ar kas nors atpažino tave įeinant?
– Stebiuosi, kad negirdėjai klyksmų ir spiegimo iki pat aštuoniolikto aukšto.
Nustebusi mergina spoksojo į jį.
– Sunerimai? – paklausė jis ir, negalėdamas atsispirti pagundai pažaisti, po tyčia ištęstos pauzės pridūrė: – Čia Niujorkas. Be abejo, jei kas mane ir pažino, jiems didelio įspūdžio nepadariau. Todėl įžymybės Niujorką ir myli.
Pagaliau ir konferencijų salė. Mergina užtrenkė duris. Zikas prisėdo ant stalo krašto ir sunėrė ant krūtinės rankas.
– Ir apie ką gi mes ten kalbėjomės? – apsimestinai maloniai paklausė ir mostelėjo neleisdamas nieko atsakyti. – O, taip, ketinai paaiškinti, kodėl pamiršai paminėti esanti reporterė, kodėl ištykinai iš mano kambario vidury nakties ir kodėl buvai apsirengusi kaip Skarlet? Beje, ir tai, kad kažkur esi paslėpusi sužadėtinį, – pridėjo, nenuleisdamas akių nuo žiedo su deimantu, žėrinčio ant jos piršto.
– Jis niekur nepaslėptas. Džonas išvykęs į kelionę verslo reikalais.
– Dar geriau, – Zikas pajuto smilktelint pavydą. – Įdomu, kaip jausis būsimasis Samer Eliot vyras, sužinojęs, kad sužadėtinė padovanojo nekaltybę vos keletą valandų pažįstamam vyrui viešbučio kambaryje?
Samer nuraudo.
Zikas pakreipė galvą.
– Ar neatrodo, kad tai mažumėlę ekstremalus poelgis? Prarasti nekaltybę dėl bala žino kokio straipsnio? O gal čia tebuvo judviejų su seserimi pokštas – tarsi paskutinis pasispardymas prieš vedybas?
– Liaukis! Viskas ne taip, kaip bandai parodyti!
– Liaukis, – pamėgdžiojo vaikinas. – Gal galėtum labiau pasistengti? Nagi, Samer, nustok vaidinusi išauklėtą mergaitę. Paklausykim, ar gali kaip reikiant nusikeikti!
Zikas buvo įsiutęs ant jos ir netgi dar labiau – ant savęs. Juo, padūkėliu ir keikūnu, pasinaudojo ir apmovė mandagi ir padori panelė! Laikraščiai puotą iškeltų sužinoję!
– Man nereikia keiktis, – atšovė mergina. – Be to, tik tau čia ir kalbėti! Ar kiekvieną