privatumo. Tačiau tai visai nesvarbu. Juk juodu su Lijamu neketino nieko veikti nei lifte, nei kur kitur.
Lijamas atrakino dešiniąsias duris ir davė jai ženklą sekti paskui jį. Obrės bateliai kaukšėjo einant marmurinėmis grindimis į saloną. Ją nustebino šilti medžio atspalviai, ištiesti kilimai, tradiciniai baldai ir medžiagos. Manė, kad butas bus labiau panašus į tokį, kuriame gyvena viengungis. Juoda oda, chromo spindesys, kailiniai kilimėliai. Tačiau be marmurinių grindų šiuose namuose nebuvo jokio kito daikto, rodančio, kad čia gyvena tikras vyras. Dominuojantys klasikiniai smaragdo, rubino ir safyro atspalviai buvo labai artimi jos pačios skoniui. Ant sienų kabojo keletas peizažų. Vynuogynai, jeigu ji neapsirinka. Šis vyras stebino. Gaila, kad negali tęsti pažinties ir atskleisti kitų paslapčių.
– Klausyk, kodėl ką tik trys moterys pažvelgė į mane, lyg būčiau apgailėtinas asilas? – Lijamas perkėlė paveikslą per fotelio atramas rankoms.
Obrė sukikeno ir jis pasijuto lyg būtų gavęs į paširdžius.
– Tau tai nepatiko, tiesa? Palauk, leisk man.
Ji priėjo norėdama padėti nuimti nuo paveikslo popierių. Besiekiant to paties lipniosios juostos gabaliuko jų pirštai susipynė. Stebuklas, kad tarp jų įsižiebusios kibirkštys neuždegė storo rudo popieriaus, kuriuo buvo apvyniotas paveikslas. Lijamas staigiai trūktelėjo ir orą perskrodė plyštančio popieriaus garsas.
– Atsargiai, – perspėjo Obrė. – Turėsi iš naujo suvynioti prieš nešdamas paveikslą motinai. – Ji iš lėto nuėmė popieriaus likučius ir padėjo juos ant grindų šalia fotelio. Tada atsitraukė atgal, palenkė galvą ir ėmė apžiūrinėti paveikslą. – Ką čia matai?
Lijamas pažvelgė į paveikslą.
– Baltą gėlę rausvu viduriuku, apsuptą žalio vijoklio.
Obrė prisiartino prie jo. Pečiu užkliudė jo petį. Apsiavusi aukštakulniais bateliais ji buvo beveik tokio paties ūgio.
– Įsižiūrėk į vijoklius. Ką matai?
Žydras akis. Žvilgančius šviesiai rudus plaukus. Glotnią skaisčią odą. Užuodė jos kvepalus. Rožės? Gardenijos? Gėlių aromatas svaigino, priminė karštus vasaros vakarus Hemptone, senelio viloje Potvyniai. Jeigu bučinys taksi ją pribloškė taip pat kaip ir jį, tai ji šito neparodė.
Pro langą švietė saulė ir šildė odą. Lijamas nusivilko paltą, užmetė ant sofos atlošo ir nukreipė žvilgsnį nuo jį sujaudinusios moters į paveikslą.
– Vingiai. Vijokliai yra išsilenkę ir vingiuoti.
– Tau neprimena ko nors, ką buvai matęs anksčiau?
– Taip. Augalus.
Jo balsas ir akys išdavė įtampą.
Obrė ištiesė ranką ir pirštu perbraukė per storesnį vijoklį.
– Gerai įsižiūrėk.
Lijamas pasijuto kvailai. Šis pojūtis jam buvo nepažįstamas ir visai nemalonus.
– Kalnai. Slėniai… – Staiga jis suprato. Tai buvo taip akivaizdu, jog stebėjosi, kaip nematė anksčiau. – Moters kūnas. Atsilošęs.
Lapai ir stiebai mirgėjo lyg banguojančios smaragdų žalumo atlaso klostės, o pačiame viduryje buvo matyti moters figūra. Velnias, kaip jis nepastebėjo?
Kiekvienas apie seksą negalvojantis vyras pamatytų tik vijoklių raizginį.
– Labai gerai.
Obrė pritariančiai nusišypsojo ir jį užliejo šilumos banga.
– Dabar pažvelk į gėlę. Atkreipk dėmesį, kaip virpa rasoti žiedlapių kraštai, kaip aplink gėlę apsivijusios naujos atžalos.
Po šių jos žodžių buvo neįmanoma nesuprasti paslėptos prasmės. Ausys užsidegė raudoniu ir Lijamas nusikeikė.
– Nupirkau mamai pornografinį paveikslą.
Nuo tylaus Obrės krizenimo šiurpas perbėgo jam per nugarą.
– Netiesa. Nupirkai jausmingą paveikslą. Jame nėra nieko nepadoraus.
– Jeigu čia tikrai tai, ką matau, tai negaliu jo dovanoti mamai.
– Džilda Reins tapo gyvybę, gimimą, atskleidžia moteriškumą ir jausmingumą. Kaip ir sakei, neišprususiam stebėtojui tai tik gėlė, o tam, kas gali pažvelgti giliau – gyvybės ištakos.
– Tai moters…
Obrė ištiesė ranką, kad jis nutiltų.
– Lijamai, nekalbėk apie tai bjauriai. Čia puikus meno kūrinys. Tavo motinai jis labai patiks.
Obrė atsisuko į paveikslą. Žiūrėjo pravira burna, skruostai nusidažė raudoniu. Lygiai taip pat ji žvelgė į Lijamą, kai dar nežinojo, kuo jis vardu, ir tada, prieš jų bučinį. Oras kambaryje sutirštėjo. Jis ranka persibraukė per plaukus. Turėtų iškviesti Obrei taksi, kol seksualinis potraukis ir mintys apie šį… erotinį paveikslą neįveikė sveiko proto.
Tačiau jis ištarė visiškai priešingai.
– Ar galiu paimti tavo švarkelį ir pavaišinti taure vyno?
Obrė dvejodama prikando apatinę lūpą. Žvilgsnis blaškėsi tarp durų ir vyriškio, lyg būtų svarsčiusi, ar pasilikti išmintinga.
– Taip.
Mandagumas reikalavo prieiti ir padėti jai nusivilkti švarkelį, bet vaizdas, kaip ji išsliuogia iš juodojo apdaro, vedė iš proto. Tarsi užburtas Lijamas stebėjo, kaip pasirodė vienas apnuogintas petys, paskui kitas. Palaidinukė plonytėmis petnešėlėmis buvo žaviai prigludusi prie jos liekno kūno.
Dar bare jis pastebėjo, kokia Obrė jausminga. Paveikslo interpretacija tai patvirtino. Be abejonės, Obrė Holt – pati seksualiausia moteris, kokią jam kada nors yra tekę sutikti. Niekada gyvenime jis nejautė tokio stipraus potraukio. Nors ir žinojo, kas ji tokia.
Papilvėje ėmė pulsuoti stiprus geismas. Krūtinę suspaudė taip, kad tapo neįmanoma giliai įkvėpti. Obrė ištiesė ranką ir padavė švarkelį. Lijamas jį paėmė. Nežiūrėdamas numetė sofos pusėn, apsivijo rankomis liauną liemenį ir ėmė traukti link savęs, kol jos kūnas visiškai prisispaudė prie jo. Obrė vos spėjo gurkštelėti oro ir Lijamas įsisiurbė jai į lūpas.
Obrė prasižiojo ir su malonumu priėmė veržlų liežuvį. Jis buvo gardesnis už geriausią vyną jos kolekcijoje. Ji apsivijo rankomis Lijamo kaklą ir prisitraukė arčiau, krūtys atsirėmė jam į krūtinę.
Lijamas dažniausiai susitikinėdavo su mažutėmis moterimis. Norėdamas jas pabučiuoti turėdavo pasilenkti, bet Obrė pasistiebė ant pirštų galų, ir jų kūnai idealiai atitiko vienas kitą. Jos krūtys buvo prie jo krūtinės. Šlaunis prie šlaunies. Moteriškas gauburėlis lietė jo kietą penį. Kai Obrė išlenkusi nugarą prisispaudė, per visą jo kūną perėjo jaudulys. Lijamas apglėbė jos įsitempusius sėdmenis ir suspaudė. Mėgavosi, kaip jos aiktelėjimas pripildė jo plaučius.
Oda. Jis norėjo ją liesti. Delnas slinko aukštyn, ištraukė marškinėlių kraštą iš sijono ir pajuto šiltą atlasinę liemens odą, pirštais užčiuopė iškilusius stuburo kaulelius. Mergina jo rankose suvirpėjo ir atsitraukė, norėdama įkvėpti. Lijamas palenkė galvą ir lūpomis prigludo tarp jos kaklo ir peties, tada giliai įtraukė į save jos svaiginančio kvapo, liežuviu pajuto greitą pulsą. Širdis plakė taip, lyg jis būtų užbėgęs į dvidešimt penktą Eliotų leidybos korporacijos pastato aukštą. Plaučiai degė. Jis skausmingai troško pajusti šios moters saldybę.
Geismas. Būtent. Štai ką vaizduoja paveikslas. Moterį ties geismo riba.
Prasiveržė vienintelė mintis. Tai Obrė. Obrė Holt. Priešininko