Viengungio dienos suskaičiuotos. Karen Booth

Ji skirs berniukui kelias dienas Niujorke, kad jo santykių su tėvu pradžia būtų kuo sklandesnė. Pažadėjo tai Geilei.

      – Gerai. Apsistosime jūsų namuose.

      – Turite pasakyti, kiek tikitės, kad jums sumokėsiu. Neturiu supratimo, kiek mokama už vaiko priežiūrą. Netgi ką daro auklės ir ką turėtų daryti tėvai.

      Pirmiausia Sara norėjo atsisakyti Eidano pinigų, bet jei jau ketina padėti jam susipažinti su Oliveriu, tai galėtų iš to išpešti ir naudos. Žinojo, kad Eidanas yra tikras magas, kai eina kalba apie įmonių plėtrą. Tai jo kraujyje – Lengfordai viena sėkmingiausių verslininkų šeimų Jungtinių Valstijų istorijoje. Gal jis galėtų padėti išspręsti nesuskaičiuojamas bėdas, su kuriomis susidūrė, norėdama kilstelėti verslą į aukštesnį lygį.

      – Nenoriu jūsų pinigų. Noriu jūsų patirties.

      – Klausau, – Eidanas išlenkė antakį ir Sara beveik norėjo atsitraukti.

      – Patirties versle. Kad padėtumėte man sustyguoti įmonės veiklą. Kad padėtumėte rasti investuotojų. Pagelbėtumėte išspręsti gamybos sunkumus ir praplėsti prekybos tinklą.

      – Tai nelengvas prašymas. Užtruksime ne kelias dienas, nes turėsiu ne tik padirbėti su jūsų verslu, bet ir išmokti prižiūrėti vaiką. Reikės savaitės. Mažiausiai.

      Kaip ilgai ji galės tai daryti? Kiekviena minutė su Oliveriu sustiprindavo jos meilę jam. Sara apsivijo rankomis berniuką, pabučiavo kaktą ir įkvėpė kūdikio saldumo. Šiandien mums dar nereikia atsisveikinti, drauguži. Ir tai gerai.

      – Šiandien penktadienis. Duosiu dešimt dienų. Išmokysiu pasirūpinti Oliveriu. O jūs padėsite mano verslui.

      – Manau, būčiau kvailys, jei atsisakyčiau. Užspeitėte mane į kampą.

      – Aš šneku rimtai. Dešimt dienų ir aš iš čia dingsiu.

      – Kaip ir sakiau. Į kampą.

      – Gerai. Ir noriu būti šalia renkantis auklę Oliveriui. Ir padėti įrengiant jo kambarį.

      Eidanas pasielgė taip, kaip Sara mažiausiai tikėjosi. Jis nusišypsojo. Ne plačiai, tik tiek, kad griežta veido išraiška imtų skilinėti. Sara pasijuto lyg būtų parblokšta vėjo gūsio. Jo veidas nušvito, ypač akys.

      – Dar kas nors?

      – Kol kas tiek.

      – Tik žinokite, kad mada ne visai mano sritis. Apie moterų drabužius nieko neišmanau.

      Ak, bet juk ji ne viską pasakė. Eidanas Lengfordas turėjo mergišiaus reputaciją, todėl neabejojo, kad apie jos platinamą produkciją jis labai gerai nusimanė.

      – Tiesą sakant, tai moteriški apatiniai ir miego drabužiai. Nujaučiu, kad bent kažką apie juos tikrai žinote.

      3

      Sara, laikydama Oliverį ant rankų, išlipo iš juodo Eidano visureigio ir pro saulės akinius pažvelgė į daugiabutį. Dvylikos aukštų, senovinių plytų pastatas, apaugęs gebenėmis ir su daugybe aukštų langų. Įsivaizduodama Eidaną Lengfordą, ne apie tokius namus galvojo. Svarstė, kad vyras gyvens dangoraižyje, iš kurio atsivers vaizdas į Centrinį parką. Ar ne tokias galimybes jam suteikė statusas? Prabangūs ir stilingi apartamentai? Bet Eidanas gyveno Penktosios aveniu ir Dvidešimt šeštosios gatvių sankirtoje, daugiabučių rajone su vaizdu į Medisono aikštės parką. Sarą kankino nuojauta, kad vyras dar ne kartą ją nustebins. Šis – tik vienas iš daugelio.

      – Ar jis tavo? – Sara bedė pirštu į viršutinį aukštą. – Tas viršuje, su didžiausia terasa?

      Eidanas išėmė iš automobilio Saros lagaminą ir dukart už Oliverį didesnį pliušinį meškiną. Eidano vairuotojas paėmė kitus krepšius su vaikiškais žaislais ir drabužiais.

      – Mano butas apima keturis viršutinius aukštus.

      Sara, aprėpdama akimis tvarkingą erdvę, vos neužspringo. Simetriškas balkonas su akmens kolonomis ir metalo raižiniais nuo žemiausio aukšto iki pat viršaus, kur atrodė įrengtas visą pastatą supantis parkas. Jis visgi rinkosi prabangą, tik ne toje miesto dalyje.

      – Nemažai vietos vienišam vyrui.

      – Trečias aukštas tuščias, o ketvirtame įrengta didžiulė terasa. Man reikia erdvės.