Kuo labiau stengiatės nepripažinti tiesos ir pažadėti daugiau niekada su Sadiku nesimatyti, tuo labiau prarandu kantrybę ir gundausi nutraukti šį susitarimą, net jei pasmerkčiau Hasną kentėti.
– Jūs taip pasielgtumėte? – Andželika išsižiojo negalėdama patikėti. – Su savo seserimi?
Ji nenutuokė, kokių priemonių Kasimas imtųsi ar jau ėmėsi, kad tik apsaugotų šeimą.
Jis daugiau niekada nesileis įtraukiamas į jokias derybas dėl savo veiksmų. Vis dar skaudėjo širdį, ypač matant taip dažnai verkiančią Hasną, bet jis pasielgė tinkamai. Negailestingai.
Ir pasielgtų taip dar kartą.
Daugiau niekada nebenori matyti sesers, kenčiančios dėl sudaužytos širdies. Ji myli Sadiką ir šis bus ištikimas vyras, kokio ji ir tikisi. Jei tai reiškia, kad turės ieškoti naujos vestuvinės suknelės, tebūnie.
Kasimas be žodžių leido Andželikai suprasti jo sprendimą.
Ji stovėjo pakėlusi smakrą, per nosies galiuką žvelgdama tiesiai į princą.
– Tik turiu pripažinti, kad esu Sadiko meilužė, ir viskas bus pamiršta?
– Taip pat atsiųsti man sąskaitą ir daugiau niekada nesimatyti su Sadiku.
– Jūsų pinigus galėčiau paaukoti labdarai, – pastebėjo Andželika.
– Galėtumėte. Svarbiausia, kad skolos nebegalėsite panaudoti prieš Sadiką.
– O, pagaliau sužinojau tikrąją priežastį, – iš nuostabos ji mostelėjo rankomis. – O jau maniau, kad esu kvailiausia meilužė pasaulyje.
– Žaviuosi jūsų sumanumu, Andželika.
Kasimo lūpoms ištarus vardą nerami jos širdis pašoko ir prieš sunkiai nusileisdama apsisuko.
– Jau kreipiamės vienas į kitą vardu, Kasimai? – apgalvotas padavimas, ne toks, kaip žaidžiant tenisą su giminaičiais, kai turėdavo sutelkti jėgas į kiekvieną raketės mostelėjimą.
Šis vyras! Ji metų metus kūrė apsauginį skydą nuo pasaulio, o jis nubraukė jį tarsi voratinklį, versdamas reaguoti pačiu giliausiu lygmeniu. Tai siaubingai baugino.
Jo blakstienos suvirpėjo išgirdus ją tariant vardą.
Gerai.
– Neregėtas įžūlumas. Būk atsargi, Andželika.
Ji suleido nagus sau į delną, nebesivaldė. Buvo kandi, kad išlaikytų aiškų mąstymą. Priminė sau, kad ne kartą rengėsi tokioms deryboms. Jis manė, kad rankose laiko perlų ir šilko įkaitę, tačiau iš tikrųjų laikė peilį prie savo sesers kaklo kartu su skola, kurią jie skolingi Sadikui.
Andželika nenorėjo rizikuoti vestuvėmis arba tapti ilgalaikių padarinių priežastimi.
Klausykis. Tai pirmas žingsnis, kurį ji sau priminė, kai ausyse ėmė daužytis pulsas. Tikriausiai Kasimui atrodė, jog jo neišgirdo.
– Išsiaiškinkime, – Andželika prisivertė kalbėti ramiai. – Manai, viską suplanavau tam, kad Sadikas liktų man skolingas?
– Gal ne finansiškai. Jo šeima gana turtinga ir įtakinga. Sugebėjai įtikinti mano seserį, kad ji nematytų tavo keliamos grėsmės, kad vėliau galėtum pasinaudoti Sadiku, kai tik jis tau galės pasitarnauti.
– Ar galiu paklausti, kas privertė manyti, kad esu tokia šaltakraujiška? Net interneto troliai nekaltina manęs tokiais dalykais. – Ji gera! Jos šeima nuolat kartojo, kad ji per gera.
– Jei būtų įvelti jausmai, atsisakytum šio užsakymo. Jei norėtum atpildo už sudaužytą širdį, nesistengtum taip įtikti Hasnai. Ne. Jau sakiau, kad turėjau meilužių. Suprantu išskirtinai praktiškas moteris. Tai investicija į ateitį. Priimu tai filosofiniu lygmeniu, bet tik ne tada, kai rizikuojama mano sesers laime. Šito negaliu leisti. Taigi, – Kasimas ryžtingai linktelėjo į ant stalo gulinčią kortelę. – Atsiųsk sąskaitą. Ir niekada daugiau su juo nebesusitik.
Princas lyg ir ruošėsi išeiti.
– Palauk! – Andželika metėsi į priekį ir suėmė jo ranką.
Jis sustingo, vos sekundei žvilgsnį nuleido į jos plaštaką ant savo rankos ir tada vėl pakėlė akis. Veide švytėjo pasipiktinimas, taip pat dar kažkas spindinčio ir ypač vyriško.
– Ar jau priėjome prie tokio familiarumo, Andželika? – jis pasisuko veidu į ją ir kita ranka suėmė jos delną.
Tarsi grobuonis paukštis staiga nėrė žemyn ir čiupo grobį nagais.
Nė vienas nesujudėjo, lyg laikas būtų sustojęs. Andželikos širdis daužėsi taip stipriai, jog ji beveik nebegalėjo įkvėpti oro.
– Dar nebaigėme kalbėtis, – balsas nuskambėjo skausmingai plonai. Žinojo, kad turėtų jį paleisti ir atsitraukti, bet Kasimo akyse spindintis vyriškumas ją pribloškė.
Andželika nebuvo kukli. Žinojo, kad yra graži. Tai viena priežasčių, kodėl fotoaparatų objektyvai taip dažnai ją stebėdavo. O vyrai į ją žvelgė neslėpdami geismo.
Nebuvo priežasties kaip nors reaguoti į apnuogintą šio vyro alkį. Bet ji reagavo.
Strėnas nutvilkė gyvuliška seksualinė srovė ir nuvilnijo karščio banga… Taip, abipusis geismas. Kasimas į ją žiūrėjo neslėpdamas susižavėjimo, kaip ir ji. Andželikos žvilgsnis nevalingai nusileido ant princo lūpų. Viduje sukilo ilgesys.
Jis nusišypsojo.
Ji žinojo, kad jis perskaitė jos mintis, ir tai jį pralinksmino. Tai privertė kentėti. Ji jautėsi nepatyrusi ir netašyta. Tokia jos egzistencijos bausmė, nes užvaldžius jausmams ji ne visada galėdavo save sustabdyti. Prisilietimas toks intensyvus, kokio jai dar neteko patirti. Fiziškai, protiškai, emociškai… Jis visiškai ją pavergė.
– Pokalbis baigtas, – vis dar laikydamas jos ranką tarė Kasimas. Karštas ir tvirtas delnas palietė juosmenį. Kita ranka stipriau suspaudė delną, prisitraukė artyn per pusę žingsnio. Įsakmiai, bet be prievartos. – Kita vertus, jei norėtum pradėti ką nors naujo…
Nereikia, – įsakė sau Andželika, bet jau buvo per vėlu. Jo burna leidosi prie jos ir ji nekantriai sutikdama prasižiojo.
2
Kasimas žinojo, kaip naudotis itin seksualia savo burna. Jis nedvejodamas užvaldė Andželikos lūpas karštu bučiniu. Perbraukęs ranka jos pakaušį, užčiaupė ją drėgna burna ir velniškai gerai mylavo jos lūpas, tarsi turėtų į ją visas teises!
Andželika iš karto suprato, kad jis baudžia ją, tik be smurto. Norėjo jos atsako, norėjo, kad ji tirptų ir jam nusileistų, kad įrodytų, jog ir ją, ir visą šią situaciją valdo jis.
Jam puikiai sekėsi, jis prasmuko pro jos šarvus ir buvo pasirengęs ją užkariauti.
Sunkiai išmoktos savisaugos pamokos pravertė. Andželika mokėjo atremti bet kokią ataką puldama pati.
Ji bučiavo Kasimą su visu įsiūčiu, kurį jis anksčiau jai sukėlė, su visu nusivylimu, ją taip stipriai paveikusiu.
Ji nepriėmė jo bučinio. Ji prisitaikė. Žengė į jo erdvę, kad Kasimo kūno karštis prasiskverbtų pro jos dėvimą šilką ir nudegintų odą. Tada perbraukė dantimis jo apatinę lūpą ir sukišo pirštus į jo plaukus. Seksualinis agresyvumas jai ne prie širdies, bet kaip jis drįsta ateiti pas ją taip kaltindamas ir baugindamas?
Ar ji atrodo įbauginta? Argi?
Andželika jautė Kasimo nuostabą ir kylant įtampai jo vis labiau kietėjantį kūną.
Jo reakcija ją pasotino. Susijaudinimas vis didėjo, augo lyg banga, pakeldama nuo žemės, užliedama karščiu,