Laimėjau tavo širdį. Мишель Смарт

krūptelėdavo kas kartą, Valentei perjungiant automobilio pavarą.

      Kuo ilgiau Betė sėdėjo šalia Valentės, tuo geriau pažino šį nuostabų vyrą.

      Netrukus ji atsikrenkštė ir pasakė:

      – Neperšokęs griovio, nesakyk op.

      – Ką tai reiškia?

      – Tik pokyliui pasibaigus sužinosime, ar mano organizaciniai gebėjimai tokie jau geri.

      – Kodėl taip jaudiniesi?

      – Man dar niekada neteko organizuoti tokio prabangaus pokylio… Ar čia rūmai?

      Jie įsuko į didžiulį kiemą su fontanu pačiame viduryje. Milžiniškame pasagos formos sode stūksojo gražiausias kada nors Betės matytas pastatas.

      Namas įspūdingai žėrėjo saulės šviesoje. Betė nepajėgė suskaičiuoti visų rūmų langų, idealiai simetriškai išdėstytų per tris namo aukštus. Taip pat buvo lengva pamesti dailiai dekoruotų kolonų skaičių. Jų čia bent keli tuzinai.

      Nieko keista, kad šie rūmai taip greitai tapo vienu brangiausių Europos viešbučių.

      Pagarbi baimė apėmė Betę ir tuomet, kai ji, laikydama Domą ant rankų, labai lėtai įžengė pro pagrindines viešbučio duris.

      Moteris buvo įsitikinusi, kad puikiai pažįsta pirmąjį rūmų aukštą, – juk peržiūrėjo šitiek nuotraukų, vaizdo įrašų bei detalių brėžinių. Deja, niekas deramai neparuošė Betės tikrajam reginiui.

      Jei užmerktų akis, ko gero, nesunkiai patikėtų staiga tapusi aštuonioliktojo amžiaus princese.

      Jei užmerktų akis, galėtų bent apsimesti, kad nejaučia veriamo Valentės žvilgsnio.

      – Eikime į tavo apartamentus, – pasakė vyras. – Domo auklė jau laukia.

      Pažadinusi kūną iš stingulio, Betė nusekė paskui Valentę prabangiais koridoriais, lipo plačiais laiptais, kuriuos dengė prabangus mėlynas kilimas. Netrukus jiedu pasuko į kairę ir ėjo į patį koridoriaus galą, kur ir buvo Betei paskirtas kambarys.

      Ji atsiduso.

      – Negali būti, kad tai mano kambarys.

      Valentė, vadindamas šį būstą apartamentais, nė kiek neperlenkė lazdos.

      Vyras blizgančiomis žaliomis akimis įsistebeilijo į Betę.

      – Turi vaiką. Juk negalėjome tavęs apgyvendinti aptarnaujančio personalo patalpose. Beje, suknelė, kurią vilkėsi per pokylį, jau kaba tavo spintoje.

      Valentės žvilgsnyje Betė įžvelgė šį tą daugiau nei paprastą linksmumą. Neįtikėtina šiluma užplūdo visą moters kūną, tiesiog stingdė kraują gyslose. Regis, šis jausmas paveikė visą esybę.

      Valentės akių spindesys, lengvai kilstelėjusios nosies šnervės…

      Prasivėrė dar vienos durys, vedančios į įspūdingus apartamentus. Tarpduryje pasirodė pusamžė moteris, vilkinti melsvą suknelę. Ant liemens nepažįstamoji ryšėjo baltą kaspiną.

      Betė mirktelėjo ir giliai atsiduso su neslepiamu palengvėjimu. Po minutėlės suskubo prisistatyti.

      Auklės akyse atsispindėjo nuoširdus švelnumas, todėl Betės nerimas dėl to, kad Domą teks palikti nepažįstamo žmogaus rankose, kaipmat išgaravo. Juk net geriausias rekomendacijas turintis žmogus gali pridaryti rūpesčių.

      – Prieš imdamasi tolesnių veiksmų, privalau susisiekti su Žizele, – pasakė Betė, kai buvo aptartos visos Domo priežiūros smulkmenos ir jiedu su Valente vėl patraukė į pirmą viešbučio aukštą.

      Domui viskas bus gerai. Šaunioji auklė juo puikiai pasirūpins.

      Betė turėjo daug darbo, todėl buvo pats metas jo imtis.

      Žizelė – viešbučio, įsikūrusio šiuose rūmuose, vadybininkė. Nors ji nebuvo tiesiogiai susijusi su pobūvio organizavimu, daugelis šventės dalyvių apsistos būtent šio viešbučio kambariuose.

      Valentė iš kišenės išsitraukė automobilio raktelius.

      – Paliksiu juos tau.

      – Kažkur išeini? – nustebusi paklausė Betė.

      Valentė svaiginamai šyptelėjo, tačiau spindesys iš jo akių niekur nedingo.

      – Esu paskyręs susitikimą, tačiau po pietų grįšiu. Paskambink, jei tau ko nors reikės.

      Netrukus vyras išėjo pro pagrindines viešbučio duris. Staiga Betė pajuto keistą nusivylimą, tačiau išsyk jį užgniaužė.

      Ji nenorėjo painioti darbo su malonumais. Betė niekada to nedarė praeityje ir tikrai nedarys ateityje. Ir visai nesvarbu, kad Valentė priverčia jos širdį plakti pašėlusiu ritmu.

      Prisiminusi pirmo aukšto išdėstymą, Betė nesunkiai surado viešbučio vadybininkės kabinetą. Įėjusi išvydo griežtų bruožų moterį šviesiais plaukais, sėdinčią prie didžiulio darbo stalo.

      – Žizele? – kreipėsi Betė.

      Ji pakilo nuo kėdės ir nusišypsojo.

      – Bete?

      Betė taip pat nusišypsojo.

      – Kaip malonu pagaliau susitikti akis į akį. Ar po mūsų paskutinio pokalbio iškilo kokių nors nesklandumų?

      – Jokių. O tau?

      – Neiškilo. Valentė minėjo, kad maisto tiekėjai jau atvyko…

      – Kas toks?

      – Valentė Kortada. Aš su juo derinau visas pobūvio detales.

      – Niekada nesu girdėjusi tokio žmogaus.