Ir Paskutinieji Metai
Įžanga
2009 m. spalio 4 d., kai buvo paskelbta žinia apie jos mirtį, aš pirmą kartą išgirdau apie Mercedes Sosą. Buvo parodyta labai trumpa jos dainos „Gracias a la vida“ ištrauka iš pasirodymo akustiniame koncerte Šveicarijoje 1980 metais. Pats pirmas dalykas, kuris mane sužavėjo, buvo jos autentiškumas. Pajutau, kad ji buvo nepaprastai principingas žmogus. Tai, ką ji dainuodama išreiškė, visiškai atspindėjo tai, kas ji buvo. Jos balso stiprumas ir tvirtumas, kiekvienos natos ir kiekvieno žodžio intonavimas mane pasiekė kaip stiklinis vanduo, atspindintis mano sielą. Jos švelnumas, gili aistra, neišmatuojama būties jėga ir charizma mane giliai sujaudino. Ėmiau klausytis Mercedes Sosos ir žiūrėti jos videoklipus internete, ir netrukus visiškai pasinėriau į jos gyvenimą – muzikos ir meilės visatą. Į ją žiūrint ir klausantis jos dainų man skruostais bėgdavo ašaros. Intuityviai, jos akys tarsi tapo veidrodžiu, kuriame mačiau atspindį to, ko neturėjau būdama vaikas. Jos akyse mačiau mamos žvilgsnį. Žvilgsnį, kuris sakė: „Aš matau, kas tu esi, ir mano akyse tu esi nuostabi.“
Mercedes Sosos atradimas man padarė tokį gilų ir neišdildomą įspūdį, kad ėmiau ieškoti apie ją bet kokios prieinamos informacijos. Netrukus sužinojau, jog esu toli gražu ne viena tokia, kuri jautėsi atgaivinta ir transformuota jos egzistencijos. Gilindamasi į Mercedes gyvenimą sužinojau, kad jos gerbėjai dažnai ją vadino „mistine būtimi“. Tai sužadino mano smalsumą geriau suprasti jos asmeninį gyvenimą – santykius su šeima, gerbėjais ir draugais; taip pat įvykius, kurie formavo jos gyvenimą tiek asmeninėje, tiek profesinėje plotmėse. Taip prasidėjo mano misija jos milžiniškos įtakos ir taip vadinamos „mistinės būties” paslapties beieškant.
Tai, ką atradau, man padarė įvairialypį poveikį. Stebint, kaip Mercedes skatino sąmoningumą apie socialines ir politines problemas, ėmė plėstis mano socialinis suvokimas. Matant, koks buvo jos ryšys su kitais – nesvarbu, ar tai buvo valstiečiai ar prezidentai, draugai ar priešai – pasijutau giliai sujaudinta. Tai pagimdė manyje troškimą būti pagarbesne ir labiau užjaučiančia, ir pilną savo dėmesį skirti kitiems.
Aš esu jautrus ir intuityvus žmogus, kuris visuomet kituose mato tai, kas geriausia. Kartais, pirmą kartą sutikus žmogų, mano vidinis detektorius man pasako, kad, štai, radau auksą. Šis jautrumas leidžia pajusti žmogaus esybę ir iš karto pamatyti jo įgimtą grožį. Būtent taip nutiko Mercedes Sosai pasirodžius mano radaro lauke. Jaučiau, kad radau lobį, ir kuo daugiau apie ją sužinojau, tuo labiau įsitikinau, kad susidūriau su legenda.
Natūralu, kad man buvo įdomu apie ją kalbėti su kitais pakeliui sutiktais. Aš jų vis klausdavau, ar jie yra apie ją girdėję, tačiau nė karto neišgirdau teigiamo atsakymo. Suvokimas, kad angliškai kalbančiame pasaulyje ji vis dar buvo neapdainuota didvyrė, bei mano vidinis troškimas ją pažinti, iš jos mokytis ir užmegzti su ja ryšį, įkvėpė mane parašyti šią knygą. Pamenu, kaip man besėdint ant laiptų šalia mūsų namo, bežiūrint į žvaigždes – praėjus tik mėnesiui po jos mirties – mano galvoje pirmą kartą gimė ši mintis.
Šios knygos rašymas buvo tarsi tūkstančio detalių dėlionės dėliojimas, pradedant tik viena detale ir neturint menkiausio supratimo, kaip atrodė pilnas paveikslas. Buvau taip sužavėta atrastąja detale, kad tiesiog privalėjau imtis ieškoti likusių devynių šimtų devyniasdešimt devynių detalių. Esu veikli ir nepaprastai atkakli, taigi galimybės naudotis ispaniškais šaltiniais neturėjimas man buvo iššūkis, kuris tik sustiprino mano motyvaciją. Pirmieji ketveri metai buvo vieniša kelionė, nes neturėjau nieko, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo aistra, tačiau 2013 m., praėjus metams po to, kai su vyru iš Danijos persikėlėme gyventi į Turkiją, tai pasikeitė.
Buvau bepareidinėjanti iš paplūdimio, kai priėjau mažą parduotuvėlę, pro kurią pražingsniuodavau kiekvieną dieną. Tą dieną pastebėjau lauke kabančią gražią turkio spalvos batikos suknelę. Tuo metu turkis buvo mano mėgstamiausia spalva, taigi nusprendžiau sustoti ir pasimatuoti. Iki tol buvome sutikę tik du angliškai kalbančius turkus, todėl supratus, kad parduotuvėje prie manęs priėjusi moteris ganėtinai neblogai kalba angliškai, pasijutau džiugiai nustebinta.
Buvau šiek tiek priblokšta, nes ji atrodė beveik taip pat kaip jauna Mercedes Sosa. Ji buvo neaukšta, egzotiškos išvaizdos moteris, ilgais juodais plaukais ir aštriomis tamsiomis akimis. Be to, iškart supratau, kad jos esybė yra panaši į Mercedes Sosos. Natūralu, kad negalėjau jai neužduoti klausimo, kurio klausdavau visų pakeliui per pastaruosius ketverius metus sutiktų, nors niekuomet negavau teigiamo atsakymo. Aš paklausiau: „Ar esate girdėjusi apie Mercedes Sosą?“
„Žinoma, kad apie ją žinau. Aš ją dievinu!” Jos atsakymas privertė mane šoktelti.
Kai pasakiau jai, kad rašau knygą apie Mercedes Sosą, ji labai susijaudino ir pasakė, kad norėtų ją perskaityti ir netgi pardavinėti savo parduotuvėje. Ji taip pat pasipasakojo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo Turkijos knygų pramonėje, ir labai norėjo išversti knygą į turkų kalbą. Tuo metu, kai pirmą kartą sutikau šią moterį, dar nebuvau baigusi savo knygos, tačiau susitikimas su ja padrąsino mane ją pabaigti ir išleisti. Tai buvo labai ypatingos draugystės pradžia, ir aš tikiu, kad tai buvo paties gyvenimo man siųstas paskatinimas tęsti šį projektą.
Rašydama šią knygą susisiekiau su Sosos šeima Argentinoje, tikėdamasi bent šiek tiek žvilgtelti į jos gyvenimą; taip pat siekiau jų palaiminimo įgyvendinant projektą ir dokumentuojant jos gyvenimą, vaikystę ir auklėjimą, muzikos karjerą bei socialinę ir politinę aplinką, kurios apsupta ji gyveno. Labai džiaugiuosi, kad jie suteikė mano knygai palaiminimą labai ankstyvame etape, ir kad mano pasirinktas psichologinis jos gyvenimo aspektas jiems pasirodė patrauklus.
Bendravau ir su kai kuriais asmeniniais Mercedes Sosos draugais bei gerbėjais, kurių istorijas taip pat įtraukiau į šią knygą. „Facebook“, kur dabar turiu daugiau nei 16 000 sekėjų, pagalba palaikydama ryšį su Lotynų Amerikos žmonėmis, aš ėmiau suprasti gilų Mercedes Sosos meilės jausmą savo žmonėms. Lotynų Amerikos žmonės man taip pat tapo labai ypatingi; jų meilė, palaikymas ir padrąsinimas palietė mano širdį.
Šios knygos nevadinu išsamia Mercedes Sosos biografija; veikiau tai yra jos kaip asmenybės profilis. Kai kuriose vietose pasitelkiau savo vaizduotę ir, bandydama būti atsargi, kad nesugriaučiau bendro jos gyvenimo istorijos autentiškumo, užpildžiau tam tikras spragas. Šie atvejai yra išvardyti priede. Priede taip pat paaiškinu kaip, neturėdama galimybės naudotis ispaniškais šaltiniais, stengiausi išlikti atidi ir nuosekli, siekdama pažinti Mercedes pakankamai gerai, kad