skiemenį, kuris nuskambėjo: „h-i-i-i-lai“.
Moteris pasilenkė taip žemai, kad jos veidas atsidūrė šalia vaiko, ir uždėjo ranką jam ant peties.
– Kiek tau metų, Nikhilai?
Ji pakartojo klausimą, bet atsakymo nesulaukė. Tada ponia Lapidus atsisuko į tėvą:
– Pone Ganguli, ar Nikhilas supranta angliškai?
– Žinoma, kad supranta, – atsakė Ašokas. – Mano sūnus puikiai kalba abiem kalbomis.
Norėdamas įrodyti, jog Gogolis moka angliškai, Ašokas padarė tai, ko niekada anksčiau nebuvo daręs – kreipėsi į savo sūnų taisyklinga anglų kalba, tik su akcentu.
– Nagi, Gogoli, – padrąsino tėvas, tapšnodamas vaikui per galvą, – pasakyk poniai Lapidus, kiek tau metų.
– Kaip jūs pasakėte? – paklausė direktorė.
– Atsiprašau?
– Kokiu vardu jį pavadinote? Prasideda raide „g“.
– Ak, tai. Taip mes jį vadiname namuose. Tačiau tinkamas vardas turėtų būti… yra… – jis ryžtingai linktelėjo galvą, – Nikhilas.
Ponia Lapidus susiraukė.
– Nesuprantu. Tinkamas vardas?
– Taip.
Moteris pažvelgė į registravimo lapelį. Priimdama į mokyklą anuos du indų vaikus, ji nesusidūrė su tokia painiava. Ji atidarė aplanką ir panagrinėjo skiepų knygelę, gimimo liudijimą.
– Regis, čia kažkokia painiava, pone Ganguli, – ištarė ji. – Pagal šiuos dokumentus teisėtas jūsų sūnaus vardas yra Gogolis.
– Teisingai, bet leiskite man paaiškinti…
– Jūs norite, kad mes jį vadintume Nikhilu?
– Taip.
Ponia Lapidus linktelėjo galvą.
– Dėl kokios priežasties?
– Mes to norime.
– Nesuprantu, pone Ganguli. Ar norite pasakyti, kad Nikhilas yra antrasis jo vardas. Ar maloninis vardas? Daugelis mūsų mokyklos vaikų turi maloninius vardus. Šiame lapelyje palikta vieta…
– Ne, ne, tai nėra antras vardas, – aiškino Ašokas, jau prarasdamas kantrybę. – Jis neturi antro ar maloninio vardo. Berniuko tinkamas, mokyklinis vardas yra Nikhilas.
Direktorė sučiaupė lūpas ir nusišypsojo.
– Bet akivaizdu, kad jis į jį neatsiliepia.
– Ponia Lapidus, supraskite, – paprašė Ašokas. – Nenuostabu, kad vaikas iš pradžių sutriko. Duokite jam šiek tiek laiko. Laiduoju, jis pripras.
Jis pasilenkė ir bengalų kalba ramiai, tyliai paprašė Gogolio atsakyti, kai ponia Lapidus ko nors paklaus.
– Nebijok, Gogoli, – pasakė jis, pakėlęs sūnaus smakrą pirštu. – Tu dabar esi didelis berniukas. Nereikia ašarų.
Ponia Lapidus nesuprato nė žodžio, tačiau klausėsi atidžiai ir vėl išgirdo vardą „Gogolis“, tad brūkštelėjo jį sau pieštuku ant registravimo lapelio.
Ašokas padavė vaikui priešpiečių dėžutę ir neperpučiamą striukę, jei oras atšaltų. Paskui padėkojo poniai Lapidus.
– Būk geras, Nikhilai, – palinkėjo tėvas sūnui angliškai ir, kiek padvejojęs, išėjo.
Kai vaikas ir direktorė liko vieni, ji paklausė:
– Ar džiaugiesi, kad pradėjai lankyti pradinę mokyklą, Gogoli?
– Tėvai nori, kad mokykloje mane vadintų kitu vardu.
– O ko nori tu, Gogoli? Ar nori, kad tave vadintų kitu vardu?
Patylėjęs, jis pakratė galvą.
– Ar tai reiškia, kad nenori?
Berniukas linktelėjo.
– Taip.
– Tuomet sutarta. Ar gali užrašyti savo vardą ant šito lapelio?
Gogolis paėmė pieštuką, tvirtai suspaudė jį pirštais ir parašė vienintelį žodį, kurį buvo išmokęs rašyti mintinai, tik iš susijaudinimo raidę „l“ parašė atbulai.
– Kokia graži tavo rašysena, – pagyrė ponia Lapidus, suplėšė seną registravimo lapelį ir paprašė ponios Maknab atspausdinti naują. Paskui, paėmusi Gogolį už rankos, nusivedė koridoriumi, kurio grindys buvo išklotos kilimais, cementinės sienos nudažytos. Atidariusi klasės duris, direktorė pristatė naujoką jo mokytojai panelei Votkins. Ši plaukus buvo susipynusi į dvi kasas, vilkėjo darbinį chalatą ir buvo įsispyrusi į klumpes. Klasėje aibė mokinių turėjo maloninius vardus. Andrius buvo vadinamas Endžiu, Aleksandra – Sende, Viljamas – Biliu, Elžbieta – Lize. Gogolio tėvai mokėsi visiškai kitokioje mokykloje – būdami maži, jie rašydavo parkeriais, privalėdavo juodai nublizginti savo batus, naudotis sąsiuviniais, atsiliepti šaukiami tinkamais vardais ir į vyresnius žmones kreiptis „pone“ ar „ponia“. O Amerikos mokykloje rytais vaikai turėdavo pirmiausia prisiekti ištikimybę Amerikos vėliavai. Tai buvo vienintelis oficialus ritualas. Likusią dienos dalį jie praleisdavo sėdėdami prie apskrito bendro stalo, gerdami limonadą, valgydami sausainius ir nusnausdami ant oranžinių pagalvėlių, išmėtytų ant grindų. Pasibaigus pirmai dienai mokykloje, berniukas grįžo namo su tėvams skirtu laišku nuo ponios Lapidus, sulankstytu ir prikabintu sankabėlėmis prie virvutės ant kaklo. Laiške ji paaiškino, kad mokykloje jų sūnus bus vadinamas Gogoliu, nes jam toks vardas labiau patinka. O kas patinka tėvams? Ašima ir Ašokas nusistebėjo linguodami galvomis. Tačiau nė vienas iš jų nenorėjo sunkinti padėties, jiems nebuvo kitos išeities, tik paklusti.
Taip prasidėjo formalus Gogolio lavinimas. Šiurkštaus gelsvo popieriaus lapų viršuje jis užrašydavo maloninį savo vardą, abėcėlę didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Jis mokėsi sudėti ir atimti, pasakyti paraidžiui pirmuosius žodžius. Ant vadovėlių aplankalų vaikas palikdavo savo ženklą – žemiau kitų vardų eilės antro numerio pieštuku užrašydavo ir savo vardą. Per mėgstamiausias dailės pamokas molinių puodelių ir dubenėlių dugnus Gogolis išraižydavo sąvaržėle. Priklijavęs nevirtų makaronų ant kartono, pasirašydavo po paveikslu riebiu teptuku. Kasdien jis atnešdavo motinai po kūrinį, kurį ši išdidžiai pakabindavo ant šaldytuvo durelių. Dešiniajame kūrinių kampe berniukas pasirašydavo „Gogolis G“, tarsi mokykloje būtų reikėję jį atskirti nuo kito Gogolio.
Gegužės mėnesį gimė jo sesutė. Šįkart gimdymas praėjo greitai. Vieną šeštadienio rytą, klausydamiesi bengalų dainų per magnetofoną, Ašokas ir Ašima sumąstė nuvažiuoti į sendaikčių turgų kaimynystėje. Gogolis pusryčiams valgė vaflius su ledais, mintyse trokšdamas, kad tėvai išjungtų magnetofoną ir jis galėtų girdėti animacinius filmukus, kuriuos žiūrėjo. Staiga jo motinai nutekėjo vandenys. Tėvas išjungė muziką ir paskambino Dilipui ir Majai Nandžiams, kurie gyveno priemiestyje ir buvo pasiekiami per dvidešimt minučių. Jie taip pat jau augino mažą berniuką. Paskui Ašokas paskambino kaimynei poniai Merton ir ji pasisiūlė pabūti su Gogoliu, kol atvažiuos Nandžiai. Tėvai buvo paruošę Gogolį arėjančiam įvykiui, tačiau kai pasirodė ponia Merton su savo mezginiu, jis pasijuto paliktas likimo valiai ir jau nebenorėjo žiūrėti filmukų. Stovėdamas ant laiptelio prie paradinių durų, vaikas žiūrėjo, kaip jo tėvas padeda motinai įlipti į automobilį ir kaip jie mojuoja jam nuvažiuodami. Norėdamas, kad laikas greičiau prabėgtų, berniukas nupiešė save, tėvus ir naują jų šeimos narį, stovinčius eilute priešais namą. Jis nepamiršo motinai ant kaktos nupiešti tašką, tėvui – akinius, o ant plokštėmis iškloto grindinio priešais namą – žibinto stulpo. Ponia Merton, pažvelgusi