sukėlė į viršų plaukus, papuošė juos žiedais, prilaikomais daugybe vielos segtukų, kuriems ištraukti vėliau prireikė visos valandos. Nuotakos galvą apgaubė ryškiai raudonu nėriniu. Jos plaukai, tankiausi visoje giminėje, kad ir prilaikomi segtukų, niekaip nenorėjo paklusti, nes oras buvo drėgnas. Ji mūvėjo visus karolius, vėrinius ir apyrankes, kuriems likimas lėmė didesnę laiko dalį praleisti Naujosios Anglijos banko saugykloje. Skirtą valandą ją pasodino ant medinės kėdutės piri, kurią jos tėvas papuošė ir ant kurios neštuvais ją turėjo nešti į susitikimą su jaunikiu, ir pakėlė nuo žemės į pusantro metro aukštį. Paskui nuotaka, nuleidusi galvą, veidą užsidengusi širdies pavidalo betelio lapu, septynis kartus apėjo jaunikį.
Ir tik Kembridže, įveikusi aštuonis tūkstančius mylių, Ašima pažino savo vyrą. Vakarais ji iš nenormuotų, ypač švarių produktų: cukraus, miltų, ryžių ir druskos gamindavo valgį, tikėdamasi, kad jam patiks. Apie tai ji rašė pirmame savo laiške į namus. Paskui sužinojo, kad jos vyras mėgsta sūresnius patiekalus, o iš aštraus avienos troškinio labiausiai vertina bulves, jog jam patinka pabaigti vakarienę nedidele porcija ryžių ir dalo. Naktį, gulėdamas šalia žmonos, vyras klausydavosi jos pasakojimo apie dienos nutikimus: kaip ji ėjo pasivaikščioti Masačusetso aveniu, į kokias parduotuves buvo užsukusi, kaip jai įgriso krišnaitai, siūlantys savo informacinius lapelius, kaip Harvardo aikštėje smaguriavo ledų su pistacijomis vafliniame indelyje. Jos vyras, kad ir gaudamas menką aspiranto stipendiją, kiekvieną mėnesį atidėdavo pinigų siųsti tėvui, nes norėjo padėti statyti tėvų namo priestatą. Jis buvo labai pedantiškas dėl drabužių – pirmas jų ginčas įvyko dėl megztinio, kuris susitraukė, kai Ašima išplovė jį skalbimo mašina. Grįžęs iš universiteto, marškinius ir kelnes Ašokas pakeisdavo pižama su virvele kelnėse, o jei būdavo šalta, apsivilkdavo dar ir megztinį. Sekmadieniais jis valandą skirdavo batų tepalo dėžutėms ir trims poroms batų, iš kurių dvi buvo juodos ir viena ruda. Tuos ruduosius Ašima ir buvo apsiavusi, kai jis pirmą kartą atėjo į jos namus. Pamačiusi jį, sėdintį rytietiškai ant laikraščiais išklotų grindų, dėmesingai braukiantį per batų odą šepečiu, ji visada prisimindavo nekuklų savo poelgį tėvų namuose. Toji akimirka ilgai jaudino moterį, ir ji, kad ir ką naktimis pasakodavo vyrui apie savo gyvenimą, nusprendė išsaugoti ją paslaptyje.
Ašokas sėdėjo kitame ligoninės aukšte, laukiamajame, susikūprinęs prie mėnesio senumo Boston Globe, kurį kažkas paliko ant gretimos kėdės. Jis perskaitė apie riaušes, kilusias per Demokratų partijos suvažiavimą, ir apie dvejų metų įkalinimo nuosprendį vaikų gydytojui Bendžaminui Spokui už raginimą šauktiniams vengti karinės tarnybos. Rankinis laikrodis „Favre Leuba“ šešiomis minutėmis lenkė didelį sieninį laikrodį pilku ciferblatu. Buvo pusė penkių ryto. Dar prieš valandą Ašokas miegojo namuose, Ašimos lovos pusė buvo nuklota egzaminų medžiaga, kurią jis kalė vėlai vakare, kai suskambo telefonas. Balsas kitame laido gale pasakė, jog Ašima pilnai atsivėrusi ir nuvežta į gimdymo palatą. Atvažiavęs į ligoninę, jis sužinojo, kad ji pradėjo stumti ir kūdikis gali gimti bet kurią minutę. Minutę. Tačiau atrodė, kad tik anądien, pilkšvą žiemos rytą, kai į langus pliekė kruša, Ašima išspjovė arbatą, apkaltinusi vyrą, kad šis vietoj cukraus įpylęs druskos. Norėdamas įsitikinti savo teisumu, jis siurbtelėjo saldaus gėrimo iš žmonos puodelio, bet ji atkakliai tvirtino, jog arbata sūri, ir išpylė ją į kriauklę. Tąkart ji pirmą kartą įtarė tai, ką vėliau patvirtino gydytojas. Paskui jis kiekvieną rytą pabusdavo, kai ji, valydamasi dantis, pradėdavo žiaukčioti. Prieš eidamas į universitetą, Ašokas palikdavo puodelį arbatos prie lovos, kurioje žmona gulėdavo apatiška ir tyli. Grįžęs vakare namo, dažnai ją ten teberasdavo, arbata stovėdavo nepaliesta.
Dabar jam pačiam labai reikėjo išgerti arbatos, nes prieš išeidamas iš namų nespėjo išsivirti. Tačiau iš automato koridoriuje galėjai gauti tik kavos popieriniame indelyje, ir dar drungnos. Vyras nusiėmė Kalkutos optikoje jam parinktus akinius storais rėmeliais, nuvalė lęšius medvilnine nosinaite, kurią visada turėdavo kišenėje. Nosinaitėje motina šviesiai mėlynu siūlu buvo išsiuvinėjusi raidę A. Juodi plaukai, kuriuos jis paprastai tvarkingai sušukuodavo nuo kaktos atgal, dabar buvo išsidraikę, pasišiaušę. Jis atsistojo ir, kaip ir kiti laukiantys tėvai, ėmė vaikščioti. Tačiau laukiamojo durys atsidarė tik du kartus, kai slaugė paskelbė, kad vienas tėvas turi berniuką, kitas – mergaitę. Prieš palydėdami iki durų, visi paspaudė jiems rankas, patapšnojo per nugaras. Vyrai laukė su cigarais, gėlėmis, adresų knygutėmis ir šampano buteliais, jie rūkė cigaretes, barstydami pelenus ant grindų. Ašokas buvo abejingas tokioms silpnybėms, nes nerūkė ir nevartojo alkoholio. O adresus mažoje užrašų knygutėje saugodavo Ašima ir visada nešiodavosi ją rankinėje. Nupirkti žmonai gėlių vyrui niekada minties nekildavo.
Jis vėl įniko į žurnalą Globe, kurį skaitė vaikščiodamas. Dėl lengvo šlubumo sulig kiekvienu žingsniu Ašokas truputį vilko koją. Skaityti eidamas, vienoje rankoje laikydamas knygą, jis įprato nuo vaikystės ir darė tai visur: pėdindamas į mokyklą, eidamas iš vieno kambario į kitą ar lipdamas aukštyn žemyn raudonais molio laiptais dideliame, trijų aukštų savo tėvų name Aliporėje. Niekas vaiko neerzindavo ir neblaškydavo. Berniukas niekada nesuklupdavo. Taip paauglystėje jis perskaitė visas Č. Dikenso ir tokių naujesnių autorių, kaip Greihamas Grinas ir Somersetas Moemas, knygas, kurias nusipirkdavo už sutaupytus pinigus savo mėgstamame kioske Koledžo gatvėje. Tačiau labiausiai jam patiko rusų rašytojai. Angliškus jų vertimus Ašokui vaikystėje garsiai skaitydavo senelis iš tėvo pusės, anksčiau dėstęs Kalkutos universitete Europos literatūrą. Kasdien arbatos gėrimo metą, kai jo broliai ir seserys žaisdavo lauke kabadį ir kriketą, Ašokas eidavo pas senelį, kuris atsiguldavo ant nugaros, užsikeldavo koją ant kojos ir, pasidėjęs ant krūtinės atverstą knygą, visą valandą skaitydavo susirangiusiam pašonėje vaikaičiui. Tą valandą Ašokas likdavo kurčias ir aklas aplinkiniam pasauliui. Jis negirdėdavo, kaip užlipę ant stogo šūkauja jo broliai ir seserys, nematydavo mažo, dulkėto, užgriozdinto kambarėlio, kuriame senelis jam skaitydavo. „Perskaityk visus rusų rašytojų kūrinius, – kadaise pasakė jam senelis, – o perskaitęs, dar kartą skaityk.“ Pakankamai gerai išmokęs anglų kalbą, Ašokas ir pats pradėjo skaityti knygas. Eidamas triukšmingomis ir judriomis Čouringio ir Gariahato gatvėmis, jis perskaitė Brolius Karamazovus, Aną Kareniną, Tėvus ir sūnus. Kartą jaunesnis pusbrolis nusprendė jį pamėgdžioti, bet nukrito nuo raudonų molinių laiptų Ašoko name ir susilaužė ranką. Ašoko motina buvo įsitikinusi, kad jos vyresnėlį, įbedusį nosį į romaną Karas ir taika, kada nors partenks autobusas ar tramvajus ir… kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis skaitys knygą.
Kartą, ankstyvą 1961-ųjų spalio dvidešimtosios rytą, tai vos nenutiko. Ašokui tada buvo dvidešimt dveji. Jis studijavo inžinerijos koledže ir per atostogas važiavo ekspresu „83 Haura – Rančis“ aplankyti savo senelių, kurie persikėlė iš Kalkutos į Džemšedpurą, seneliui išėjus į pensiją. Ašokas niekada per atostogas nepalikdavo savo šeimos. Tačiau tada jo senelis buvo ap- akęs ir pageidavo, kad būtent Ašokas rytais jam skaitytų laikraštį The Statesman, o po pietų – Dostojevskį ir Tolstojų. Ašokas noriai sutiko padėti, pasiėmė du lagaminus – vieną su drabužiais ir dovanomis, o kitą tuščią, nes kaip tik dabar senelis pažadėjo jam atiduoti visas per gyvenimą sukauptas knygas, kurias saugojo užrakintas spintoje stiklinėmis durimis. Tas knygas jis pažadėjo Ašokui dar vaikystėje ir – kiek pamena – labiausiai už viską pasaulyje jis troško būtent jų. Kelias knygas vaikinas jau turėjo – gavo jas per savo gimtadienius ir kitomis ypatingomis progomis. Tačiau atėjus metui paveldėti kitas knygas, senelis pats nebegalėjo jų skaityti. Kišdamas po sėdyne tuščią lagaminą, Ašokas nusiminė – jį trikdė lagamino lengvumas, liūdesį kėlė aplinkybės, kurių verčiamas turės grįžti pilnu lagaminu.
Su savimi į kelionę jaunuolis buvo pasiėmęs Nikolajaus Gogolio apysakų rinkinį kietais viršeliais, kurį senelis jam davė dvyliktos klasės baigimo proga. Antraštiniame