užsuko ir jį išsivežė? Bet ne, Eliza būtų mačiusi, juk beveik visą dieną žvilgčiojo pro langą.
Ir kas čia tokio, kad žvalgosi? Juk nešnipinėja… Gink Dieve! Geras pilietis tiesiog privalo sekti bendruomenės judėjimą – tik tokiu būdu įmanoma laiku pastebėti galimą nelaimę ir užkirsti jai kelią. Ji nesavanaudiškai rūpinasi kitų gerove, todėl ir žino, kad Volkeris niekur neišvykęs ir neturi svečių. Nieko keista – kai budi prie lango, nori nenori surenki informaciją.
Gerai, kad jis vienas. Elizai, žinoma, nerūpi to vyro pasimatymai nei tai, ar jis turi širdies draugę. Nė trupučio. Bet džiugu, kad kurpiant pasiaiškinimą, kurių galų atsibeldė su pyragu ir penkiais doleriais, pro galingą petį nekyščios daili brangiausiosios ir vienintelės nosytė. Ir be jos bus gana keblu suregzti sakinį. O dėl pavydo scenos neverta nerimauti. Vargu ar kuri nors iš Volkerio moterų palaikytų ją grėsminga varžove. Eliza turi akis ir mato, kaip atrodo – sveika drūta mergiotė iš pirmo aukšto. Ir tuo džiaugiasi, nes įžūlesni jos klientai verčiau jau pasisaugo, nei įkyriai kabinėjasi. Žodžiu, tvirtas stotas – anokia čia bėda. Greičiau jau privalumas, nes gerokai palengvina gyvenimą.
– Ar dar ilgai tempsi gumą? – pusbalsiu paklausė savęs Eliza ir vargais negalais nukreipė smegenų veiklą į artimiausią užduotį. Juk jau kokias penkias minutes stypso prie Volkerio durų ir niekaip nesiryžta pasibelsti. Jeigu jis girdėjo žingsnius, tai dabar tikriausiai žiūri pro akutę ir svarsto, ką ji čia veikia.
Eliza pasibeldė, sulaikė kvapą ir trakštelėjus spynai nutirpo. Štai ir jis – stovi išdidus ir gręžia žvilgsniu. Kūnas, be abejo, vertas pasigėrėjimo.
Volkeris vilkėjo sportiniais marškinėliais, aptempusiais galingus pečius bei raumeningą krūtinę, ir nunešiotais išblukusiais džinsais. Turint tokius raumenis bepigu įveikti kažkokias juokingas veržlytes. Tikriausiai būtų jas atsukęs ir plikais pirštais, neišliedamas nė lašelio prakaito. Tamsių akių žvilgsnis Elizai pasirodė bereikšmis. Ne toks baisus, kaip skerdiko, visai ne… Greičiau aklinai uždaras – lyg būtų pasiryžęs atbaidyti nuo savęs triukšmingą pasaulį. Volkeris tylėjo. Ir laukė.
– Labas, – išspaudė Eliza ir nervingai atsiduso. – Aš… ach… iškepiau pyragą, – atkišo lėkštę su skanėstu. – Mėlynių, – dėl visa ko pridūrė, jeigu jis sumanytų neimti vaišių tik todėl, kad nežino, iš ko paruoštas įdaras.
– Pyragą? Man? – Volkerio balsas buvo žemas ir kimus. Šiek tiek nustebęs. Bet intonacija bylojo, kad duris jis atvėrė kažkokiai pamišėlei. Eliza pasipiktino: juk ne ji užvirė šitą jovalą.
– Taip, paprasčiausią pyragą. – Lėkštė įsirėmė Volkeriui į pilvą, ir jam nori nenori teko ją paimti. Eliza atgniaužė saują ir ištiesė nušiurusį penkių dolerių banknotą.
– Užmokate, kad jį valgyčiau?
– Suvalgysite ir be pinigų. O čia… – Eliza nutilo ir giliai įkvėpė. Dėkingumą nurungė susierzinimas. Žaibiškai – per rekordinį dviejų sekundžių laiką. – Nupirkote man padangą. Sakykite, ar iš tikrųjų manėte, kad nepastebėsiu tų pro purvą šviečiančių ką tik iškeptos gumos lopinėlių? Labai smalsu, ar tik aš viena darau tokį apgailėtiną įspūdį, ar visa moterų giminė? Vargšė silpnoji lytis! Jeigu būčiau vyras, jums nė į galvą neateitų krėsti tokius pokštus.
– Vyrui nė nereikėtų pagalbos.
– Gal ir ne. – Tikriausiai. Bet dabar nereikia nukrypti nuo temos. – Patykojote, kol aš nematysiu, ir vogčia prisukote ratą. Net nepatingėjote išvolioti jo purve, tikėjotės kai ką apmulkinti. Drįstu pasakyti, tai daugiau nei keista.
Ir ką jūs manote? Volkeris ėmė ir nusišypsojo! Vos vos – dantų neparodė, bet kažkas vyruką aiškiai pralinksmino. Tačiau neverta pykti, nes nušviestas šypsenos jo veidas atrodė daug atviresnis ir draugiškesnis.
– Tai Rendžio nuopelnas.
– Turėjau iš karto suprasti.
Volkeris žengtelėjo atbulas.
– Užeikite į vidų, pasikalbėsime. Prieangyje nejauku.
– Tiks ir prieangis. Atėjau čia su reikalu, o ne draugiškai pasiplepėti.
Šiltoji šypsena užgeso.
– Eliza, suprantu, kad jums nepatinka mano savivalė, bet važinėti su senąja padanga pavojinga. Žinau, man reikėjo nesikišti, bet paprasčiausiai negalėjau. Nesiruošiu atsiprašyti – nepadariau jokio nusikaltimo. Nenoriu, kad jaustumėtės už tai skolinga ir nieko iš jūsų neprašau. Nieko neimsiu, – Volkeris kilstelėjo lėkštę, – išskyrus pyragą. Nuostabiai kvepia.
Eliza atlyžo. Gražu, kai žmogus sėja gėrį nieko už tai nereikalaudamas. Reikėtų gerai pagalvoti, ar ji bent kartą gyvenime jau buvo susidūrusi su tokiu stebuklu.
– Aišku. Manėte darąs gerą darbą, – tarė susimąsčiusi. – Bet mano problemos – ne jūsų reikalas. Rendis pasakė kainą, bet spėju, kad pagražino maždaug dešimčia dolerių. Todėl ketinu grąžinti pusę šimto. Dalimis, jeigu galima, nes iš karto sumokėti neįstengsiu. Kad neabejotumėte mano sąžiningumu, iškepiau pyragą, o čia pirmoji įmoka.
Volkeris dėbtelėjo į aptrintą banknotą.
– Aš jų nenoriu.
– O aš nenoriu būti skolinga. – Na ir kas, kad ji ne turtuolė? Bet sugeba laiku susimokėti mokesčius ir niekada nesinaudoja kreditine kortele. Paskolą paimtų tik tokiu atveju, jei kas nors įremtų į smilkinį pistoletą ir priverstų, arba jeigu netikėtai užkluptų mirtina nelaimė.
– Užsispyrėlė, – papriekaištavo Volkeris.
– Ačiū už komplimentą. Išliejau nemažai prakaito, kad jį užsitarnaučiau.
– O jeigu pasakyčiau, kad pinigai man nieko nereiškia?
Kaip tai suprasti? Kad žarsto banknotus kastuvu? Eliza atsiduso. Kitame gyvenime ji tikrai bus milijonierė. Svajonių sąraše šis punktas – pats pirmas. Bet dabar dar gyvena šitame…
– Tai nieko nekeičia. Jie svarbūs man. Labai svarbūs.
– Na gerai. Bet jums nebūtina grąžinti skolą grynaisiais. Galiu pasiūlyti sandorį.
Elizą supurtė iki baltumo įkaitęs įsiūtis. Na štai, pagaliau išlindo! Tas malonus, patrauklus veidas – tik kaukė, dangstanti šlykštų iškrypėlį, beširdį šunsnukį! Beje, niekuo nesiskiriantį nuo bet kurio kito šio pasaulio vyro.
Na žinoma! Ir kodėl tai turėtų stebinti? Volkeris ją nenumaldomai traukė – nuo pat pirmos akimirkos. O tai reiškia, kad su šiuo vyru kažkas ne taip. Jos nepakartojama patirtis turėjo pakuždėti, kad tik to ir reikėjo tikėtis. Eliza nujautė, kad jis turi trūkumų. Ir nemenkų. Bet kažkodėl leidosi užliūliuojama ir apsnūdo.
– Pasilaikyk jį sau. Greičiau jau mirčiau, nei su tavimi tarčiausi. Net jei būtum vienintelis vyras, išgyvenęs atominį karą. – Eliza sugriežė dantimis. – Nejaugi pamanei, kad sutiksiu… – Ji vos susivaldė jam netrinktelėjusi. – Žmogau, tai tik padanga! Juk nepaaukojai man savo prakeikto inksto! – Pasaulio pabaiga! Jis dar drįsta šypsotis!
– O jeigu paaukočiau, ar sutiktum su manimi permiegoti?
– Nesikabinėk prie žodžių! Viskas, man jau užtenka. Likusius pinigus atsiųsiu paštu.
Eliza pasisuko eiti, bet Volkeris jau stovėjo jai ant kelio. Kaip, po velnių, jis taip staigiai čia atsidūrė? Tamsus žvilgsnis įsmigo jai į akis. Linksmumo nebuvo likę nė ženklo.
– Norėjau tartis dėl vakarienės, – tyliai tarė Volkeris. – Tik dėl vakarienės.