Kaimynas iš gretimo buto. Susan Mallery

nerimo. Eliza patyliukais įslinko į dukters kambarį. Viskas gerai – neprabudo. Pasiknisusi koridoriaus spintoje susirado patikimąją beisbolo lazdą ir nuskubėjo į viršų. Susikaupusi ryžtingai pabeldė ir riktelėjo prisistatydama – dėl viso pikto. Juk tikėtina, kad Volkerį kankina haliucinacijos ir jų sukelti traukuliai. Karas – ne juokas! Kam rizikuoti? Sutrikusios psichikos žmonės už save neatsako – gali suluošinti ar net nušauti.

      Durų niekas neatidarė. Eliza dar kartą pabeldė – iš visų jėgų. Rytmečio tylą vėl sudrebino trenksmas. Ji krūptelėjo, užsimerkė ir nustėro. Kai durys girgžtelėjo, pramerkė vieną akį. Volkeris mūvėjo tik pižamos kelnėmis. Nuoga krūtinė kilojosi, smakras prašyte prašėsi skutimosi peiliuko, o akys – ko gero, pirmą kartą – atvirai žėrė jausmus. Šiam vyrukui, regis, velniškai linksma.

      – Še tau kad nori! O tvirtinai, kad nesikėsini į mano lovą, – prunkštelėjo jis ir išsiviepė.

      Eliza sužaibavo akimis.

      – Jeigu dar nepastebėjai, tai dabar – pusė penkių ryto. Tokiu metu padorūs žmonės nesitranko ir nevaitoja. Kaip tau atrodo, kas tokiais atvejais pirmiausia šauna į galvą?

      Volkeris surimtėjo.

      – Nejaugi sukėliau tokį triukšmą?

      – Taip. Manai, šiaip sau čia atlėkiau?

      Jis pašnairavo į beisbolo lazdą.

      – Ką ketinai daryti su tuo šiurpiu daiktu? Suknežinti man kaukolę ar apginti?

      – Dar nenusprendžiau.

      – Jau senokai nebuvau ginamas. – Volkerio lūpos krustelėjo. Buvo akivaizdu, kad beviltiškai stengiasi sutramdyti šypseną.