girdėjau, – atsakė ji stumdama Kameroną nuo savęs ir dairydamasi aplink. Susirūpinusi ji, rodės, laukė, kada vėl išgirs verksmą. Tačiau buvo tylu, ir nieko nelaukdamas Kameronas vėl ją apkabino.
– Čia ko gero gretimame numeryje, – sušnabždėjo jis ir švelniai bučiavo jos lūpas, krūtinę ir, prieš glamonėdamas seksualų jos kaklą, palietė ausį.
Džulija dūsavo, kai Kamerono rankos slydo žemyn per nugarą, iki sugriebė standų užpakaliuką. Sustandėjęs iš susijaudinimo, jis prisiglaudė prie Džulijos, godžiai bučiuodamas, ir vedė ją prie lovos.
– Ak, Kameronai, – sušnabždėjo ji.
– Taip, mieloji, žinau.
Atsisėdęs ant lovos krašto jis truktelėjo Džuliją prie savęs, ir ji atsistojo jam tarp kojų. Paėmęs už marškinėlių krašto buvo juos benuvelkąs, kai staiga spigus verksmas užpildė viešbučio apartamentus.
Ištrūkdama iš Kamerono glėbio, Džulija garsiai suaimanavo. Tą akimirką jos galvą užplūdo šimtai minčių. Visų pirma, kūdikiui reikia priežiūros. Staiga ir nemaloniai užklupta Kamerono, ji kvailai pasielgė, miegamajame palikusi raciją, nors ir žinojo, kad jei mažasis Džeikas bus neramus, girdės jo balsą apartamentuose bet kur. Mažylis nutilo, nors iš patirties Džulija žinojo, kad ramus ilgai nebus.
Galvoje sukosi ir kita mintis, kad pagaliau Kameronas pamatys Džeiką. Kada nors tai turėjo įvykti, bet šiandien jie apie tai nesikalbėjo, ir Džulija net neabejojo, kad Kameronas, iš principo neskaitęs jos elektroninių laiškų, net nenutuokia apie kūdikį. Ji tik vylėsi, kad staigmena jam patiks.
Džulija per prieškambarį nuėjo iki miegamojo parodyti to, kas neišvengiama.
– Geriau pasirūpinsiu pati.
– Kuo pasirūpinsi? – paklausė Kameronas ir už nugaros apkabino ją per liemenį.
– Ką tik girdėtu triukšmu, verkimu.
– Triukšmu iš kito numerio? Jau negirdėti, – tarė jis nesiliaudamas bučiuoti jai kaklo ir švelniai kandžioti jautriausios vietos už ausies.
Ji negalėjo atsispirti, tik giliai dūsavo. Džulijai pašiurpo oda, kur tik lietė aistringos Kamerono lūpos. Glamonėjama vyro, jautė magišką jo prisilietimų galią, prisiminė, kaip žavėjosi Kameronu Djuku ir kaip jis jaudino ją.
Bet kodėl Kamerono darbuotojai, kuriais ji pasitikėjo, patikino, kad jis šiuo metu bus išvykęs? Netgi jo motina įtikinėjo, kad apartamentuose bus saugu. Kad bus apgyvendinta Kamerono apartamentuose, Džulija būtų supratusi ir iš Selės žvilgsnio – jos akys spindėjo.
Iš pradžių jaunoji mama norėjo palikti Džeiką namuose su aukle, nes turėjo dalyvauti konferencijoje. Bet auklė negalėjo, nes pasitaikė proga išplaukti kruizu su dukra, be to, dauguma senų Džulijos draugų, dalyvaujančių konferencijoje, atvyko su šeimomis. Visi norėjo pamatyti mažąjį Džeiką. Ne tik dėl šių priežasčių Džulija nusprendė pasiimti kūdikį. Ji žinojo, kad pasiilgs vaikelio.
Tačiau atsitiko taip, kad Kameronas jos planus sužlugdė. Iš tikrųjų Džulija norėjo, kad Kameronas kada nors pamatytų jųdviejų kūdikį, bet nemanė, kad tai įvyks netinkamu momentu ir taip greitai.
– Hm, kaip gera tai jausti, – atsisukusi į Kameroną sumurmėjo Džulija ir pabučiavo vyrą su didžiausia aistra, kaip tik įstengė. Tai nebuvo sunku. Jis atrodė nepaprastai seksualus ir nuodėmingai gražus. Kameronas buvo aukštesnis, nei ji atminė, ir daug stipresnis. Atrodė labiau pasitikintis savimi, jei toks galėjo būti. Į ją žvelgė tamsiai žalios grobuoniškos akys. Džulija neturėjo tokio žvilgsnio suprasti kaip visiško atsidavimo ženklo, bet priėmė jį kitaip.
Velniai griebtų, kodėl jis taip elgiasi?! Sėkmė nusisuka nuo jos, kai tik suartėja su Kameronu Djuku.
Jie susitiko prieš aštuoniolika mėnesių, ir ji pasidavė jo kerams. Keturių dienų meilės romanas buvo gaivališkas, aistringas. Po kelių savaičių Džulija sužinojo esanti nėščia.
Ji pasielgė teisingai, stengdamasi susisiekti su Kameronu, bet su moterimis jis laikėsi tų prakeiktų taisyklių. Ir, žinoma, jis laikėsi savo žodžio, niekada neatsigręžė atgal, niekada su ja nesusisiekė.
Džulija jam parašė kelis elektroninius laiškus, bet dabar buvo aišku ir liūdna, kad jis niekada jų neskaitė. Gal taip ir geriau. Pagal jo draugystės taisykles arba viską nustelbiantį įsitikinimą jos vengti, moteris suprato, kad Kameronas Djukas nenorės žinoti nieko, kas būtų susiję su kūdikio auginimu.
Džulija bandė įsivaizduoti, ką jis pamanys, kai atneš kūdikį, o ypač tada, kai pasakys, kad Džeikas – jo. Kameronas – padorus vyras, todėl neturėtų išmesti Džulijos su vaiku iš savo apartamentų. Bet gali ją apkaltinti sugalvojus visą šią istoriją, be to, nekilo abejonių, kad neigs, jog vaikas jo.
– Ak, – sukuždėjo Džulija, kai Kameronas dar labiau prisiglaudė prie jos. Nuo saldžių vyro glamonių ji nepajėgė net mąstyti, tik klausė savęs, ar pavyks sulaikyti Kameroną, kol Džeikas nurims. O rytoj ryte viską paaiškins. Gal tai bailumas, bet ji su tuo taikstėsi.
Kad ir ką būtų nusprendusi, reikėjo veikti greitai, kol kūdikis neperėmė reikalų į savo putlias rankeles.
– Kameronai, paklausyk, – tarė Džulija, pagaliau atgavusi kvėpavimą. Dabar jai reikėjo jį sulaikyti. – Kodėl tau neišgėrus dar alaus, o aš tuo metu užsimesiu kokį drabužėlį.
– Nenoriu alaus, Džulija, – atsakė Kameronas, glostydamas jos šlaunis, – aš noriu šito.
– Mmm, ir aš, – atsakė ji, pirštais glostydama tvirtus raumeningus jo pečius. – Bet norėčiau prieš tai atsigaivinti.
– Buvai duše prieš dešimt minučių, – priminė jis, nosimi liesdamas jos kaklą. – Tu gaivi kaip rasa.
Džulija suaimanavo ir nenoriai išsisuko iš jo glėbio.
– Bet man labai reikia išsidžiovinti plaukus.
– Nejaugi? – Jis nubraukė kelias garbanotas sruogas jai nuo veido. – Man patinka ir drėgni.
– Malonu, bet nenorėčiau peršalti.
Kameronas dėbtelėjo.
– Gerai.
– O kaip dėl alaus?
– Ką?
– Alus virtuvėje, – pakartojo ji. – Ar nesakei, kad nori žiūrėti futbolo rungtynes?
– Taip, žinoma, bet…
– Tai eik, aš irgi tuoj ateisiu.
Ji stengėsi pastumti Kameroną svetainės link, bet jis buvo nepajudinamas.
– Kas čia vyksta, Džulija?
Staiga Džeikas suriko:
– Mama, mama!
Kameronas neteko žado.
Tiek daug trukdžių. Iš Džeiko balso Džulija spėjo, kad vaikeliui skauda arba jis alkanas.
– Viskas gerai. Klausyk, aš nenorėjau…
– Gerai, gerai, aš aiškiai girdėjau, – atšovė Kameronas. – Maniau, triukšmas sklinda iš gretimo miegamojo.
– Ne, ne. – Džulija mikliai prišoko prie Kamerono, kad sustabdytų jį. – Tai tikriausiai katė, aš pasižiūrėsiu.
– Katė? – Kameronas susiraukė ir dar kartą žvilgtelėjo į prieškambarį. – Nemanau.
Kūdikis vėl pravirko, ir Džulija sukluso.
– Aha, – tarė Kameronas