pabandė jį sulaikyti.
– Jokiu būdu. Gal čia ir tavo apartamentai, bet be manęs neįeisi.
– Tai atidaryk duris.
Iš vyro žvilgsnio buvo aišku, kad jis nepasitrauks, kol išsiaiškins, kas verkia.
– Gerai, – tarė Džulija. Kada nors jis turėjo apie tai sužinoti. Dabar svarbiausia užtikrinti, kad Kameronas vaikelio neišgąsdintų. Sulaikiusi kvapą ji iš lėto atidarė duris.
– Čia ne tai, ką tu manai, turiu omeny, tai yra, bet…
– Nejaugi? – Kameronas įėjo į kambarį ir žvilgterėjo į nešiojamą vaikišką lovytę. Paskui jį įėjusi Džulija pamatė, kad Džeikas išsišiepęs iki ausų ir abiem rankelėm nusitvėręs į lovytės turėklus šokinėja ant čiužinio. Kameronas atsigręžė.
– Man atrodo, tai kūdikis, o ką tu manai?
Ji apėjo aplink lovytę, nusišypsojo savo sūnui ir tarė:
– Ir man taip atrodo.
Džeikas buvo įraudęs nuo pastangų išsiropšti, ir Džulijai suspaudė širdį. Kai vaikelis ištiesė rankutes į mamą, jo keliai ėmė virpėti.
– Mama, mama.
– Labas, mano mažuti.
Pasilenkusi Džulija paėmė vaikelį, priglaudė jį sau prie peties ir paglostė nugarytę.
– Jau geriau, nurimk, mažutėli, aš čia, geras mano berniukas.
– Ką? Džulija, čia tavo vaikas? – Kamerono tonas nežadėjo nieko gero.
Ji nusišypsojo, pabučiavo vaiko skruostelius ir įkvėpusi kūdikio aromato atsisuko į Kameroną.
– Taip, vaikas mano. Ir tavo. Noriu tau, Kameronai Djukai, pristatyti tavo sūnų Džeikobą Kameroną Perišą.
Antras skyrius
Kameronas metėsi atbulas ir alkūne trenkėsi į durų staktą.
– Koks čia, po velnių, pokštas? – paklausė trindamas alkūnę. – Baisiai skauda. Aš rimtai, man visai nejuokinga.
Bet kažkam atrodė juokinga. Džeikas smagiai nusijuokė plodamas katučių ir guguodamas ba-ba-ba.
Kameronas nepatenkintas dėbtelėjo į vaikiuką, paskui žvilgtelėjo į Džuliją, kuri vos susilaikė nenusišypsojusi. Tai dar labiau jį suerzino. Jis nenorėjo būti kvailio vietoje.
Pažįstamas žaidimas. Ne pirmas kartas, kai moteris bando priskirti jam tėvystę. Tokio poelgio tikslas būdavo pasipelnyti pinigų. Gerai, kad Kameronas nebuvo idiotas ir jau anksčiau apie tai juokais buvo užsiminęs. Jis pažinojo daug teisininkų ir mokėjo susitvarkyti su absurdiškiausia situacija.
– Netikiu nė vienu tavo žodžiu, bet to, tai ne naujagimis. Kodėl taip ilgai laukei? Jeigu vaikas tikrai mano, kodėl nepasakei man iš karto?
– Tu tikriausiai juokauji? – Džulija pašaipiai nusijuokė. – Kameronai, aš siunčiau tau elektroninius laiškus ir prašiau tavęs paskambinti. Paskutiniame laiške tau viską papasakojau. Kuri istorijos Aš pagimdžiau tavo kūdikį vieta tau dar neaiški?
Kameronas prisimerkė ir priėjo arčiau.
– Kurios vietos Aš netikiu tavimi nesupranti tu? Tai seniausias triukas, aprašytas romanuose. Esi tikra pamišėlė, jei tikiesi gauti iš manęs pinigų.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.