giliai įkvėpė ir pabeldė į duris. Pokylis tebesitęsė, grupę pakeitė didžėjus, muzika drebino sienas. Svečių pilna vila, laimei, šiame sparne gana tylu ir tuščia.
Kiek palaukusi vėl pabarbeno. Garsiau.
Jei Kristianas patyliukais neišvažiavo, tebėra čia. Tai patvirtino ir blanki šviesa, sklindanti pro durų apačią. Ji lyg atsitiktinai užklausė Zajedo ir Stefano, kur dingo trečiasis muškietininkas. Aleksandra tikėjosi, kad tik įsivaizdavo užjaučiantį Stefano žvilgsnį, kai šis atsakė, kad bičiulis nuėjo miegoti.
Maldauju, Dieve, lai jis būna ten vienas.
Bet kokia tikimybė?
Ji juk tik dar vienas nuotykis – tik dar vienas įrantas jau visiškai priraižytoje lovos kojoje.
Kristianas Markosas keliauja per gyvenimą lydimas sudaužytų širdžių šleifo, besidriekiančio nuo Honkongo iki Londono. Kai kurios moterys savo istorijas pardavė laikraščiams – pasakas apie trumpalaikę aistrą ir išsiskyrimą. Kai kurios buvo piktos. Daugelis ilgesingos. Beveik visos troško, kad Kristianas ir vėl sudaužytų jų širdį.
Praėjo visa amžinybė, kol sujudėjo durų rankena ir šios prasivėrė.
Kristianas stovėjo vilkėdamas džinsus. Ir nieko daugiau. Sumirksėjo, prisimerkė.
− Ką čia veiki?
− Man reikia su tavimi pasišnekėti. Ar galiu užeiti?
Įdegusi gerklė sujudo.
− Prastas sumanymas.
− Svarbu.
Tvirtos lūpos paprastai ironiškai nusišypsodavo, bet dabar buvo suspaustos. Prasispraudęs pro Aleksandrą apsidairė į abi koridoriaus puses ir įsitempęs ją į kambarį staigiai uždarė duris.
Jo kambarys buvo švarus, smokingas tvarkingai kabojo ant spintos durų. Lova sujaukta, ant spintelės prie lovos planšetinis kompiuteris, šalia pusbutelis burbono ir tuščia stiklinė.
− Girtas? – rūsčiai paklausė mergina.
Tokiam pokalbiui reikia aiškios galvos.
− Ne, – jis priėjo prie lango ir užtraukė užuolaidas, – patikėk, labai stengiausi apsvaigti.
O kad ir jos būklė leistų pasistengti.
− Viskas šiandien praėjo šauniai, – tarė atsargiai sėsdamasi į krėslą kampe. Jai tikrai praverstų gurkšnelis burbono. Būtų lengviau įveikti tai, kas laukia – tuo neabejojo. – Rokas su Live tikrai atrodo labai laimingi.
Pagalvojus apie jųdviejų laimę, jos širdis nušvito džiaugsmu dėl brolio, bet ir apsunko, kad šito pati gali ir nepatirti.
Kristianas atsirėmė į sieną prie lango ir sunėrė rankas ant plačios krūtinės. Ji savo apartamentuose iš tiesų neturėjo galimybės gerai apžiūrėti jo torso, dabar įsižiūrėjusi geriau pajuto, kaip vėl kyla karštis, kurį jautė tą naktį.
Ilgi irklavimo ir bėgimo metai nušlifavo kūną: Kristianas buvo stiprus, atletiškas, plačiapetis. Dailūs plaukeliai pasibarstę ant bronzinės krūtinės… Vos susivaldė nepuolusi į glėbį, taip norėjosi rasti ramybę jo jėgoje.
Pasimylėjimas su juo – patirtis, kurios ji niekuomet neužmirš. Vienintelė tokia gyvenime.
Kad ir kaip stengėsi išvėdinti prisiminimus iš galvos, jie niekur nesitraukė, kankino, tyčiojosi iš jos, nes buvo visiškai aišku – to pakartoti niekuomet nebegalės.
Nuo paprasčiausio glotnios jo odos, prisiglaudusios prie nuogo kūno, prisiminimo visa lydėsi.
− Apie ką norėjai pasišnekėti? – paklausė jis nieko nelaukdamas.
Aleksandra atsitokėjo: jis nusiteikęs priešiškai, vadinasi, gerojo Kristiano, kurį pažinojo, čia nėra. Nereikia būti aiškiarege, kad suprastum: jam labiausiai knieti išguiti viešnią iš kambario.
Akivaizdu, kad gailisi ir bjaurisi savimi.
Aleksandros širdis sudundėjo į šonkaulius, skrandis vartėsi iš nervų, atrodė, kad tuojau apsvaigs.
Pati dėl visko kalta…
− Aš nėščia.
ANTRAS SKYRIUS
Po tokio Aleksandros pareiškimo stojo mirtina tyla.
Atrodė, kad Kristianas subliuško tiesiog akyse, lyg išgirdęs ką baisaus.
Tokia ir yra mano naujiena, – liūdnai mąstė mergina.
Pati nežinojo, kaip išsilaikė visą dieną, tegalvojo, kad negalima sugadinti Roko ir Olivijos šventės. Negalima.
Beveik visą gyvenimą ji stengėsi nepriekaištingai atrodyti viešumoje, sunkiausia iki šiandien buvo prieš du mėnesius, kai jie laidojo senelį. Paparacai puolė visomis pajėgomis. Ji nenusiėmė tamsių akinių iki pat įžengimo į bažnyčią – nenorėjo padovanoti jiems taip geidžiamo, krūvos pinigų verto kadro. Netgi kai Sandras – alkoholikas jos tėvas – pasirodė girtas ir sukėlė bjaurią sceną, ji išliko šaltakraujiška. Tai Kristianas ir Zajedas ramiai prie jo priėjo ir išvedė lauk.
Kristianas prisvirduliavo prie lovos ir susiėmęs už galvos sunkiai ant jos sudribo.
− Prašau. Pasakyk ką nors, – maldavo Aleksandra.
Ašaros degino akis, ji tankiai mirksėjo. Kad ir kas atsitiks per kelias kitas minutes, ji neverks. Jau prisiverkė iki soties.
Kristianas pakėlė mėlynas akis.
− Seniai žinai?
− Jau kurį laiką įtariau, o prieš dvi dienas pasidariau testą, – ji nusijuokė, garsas buvo keistas net jos pačios ausims. – Trijų prireikė, vis tikėjausi, kad meluoja.
Bet kai ir trečiajame pasirodė teigiama linija, sukniubo ant lovos ir ėmė raudoti.
− Buvai pas gydytoją?
− Dar ne.
Aleksandra prikando lūpą. Beveik dviejų savaičių prireikė suprasti, kad vėluojančios mėnesinės gali kažką reikšti, per kitas dvi šiaip taip ištraukė galvą iš smėlio ir peržengė vaistinės slenkstį.
Nesitikėjo tapti motina. Motinystė turi eiti koja kojon su rimtais santykiais, o ji tokiais netikėjo.
− Bet esi įsitikinusi?
− Taip.
Kai padėties realybė pagaliau prasisunkė į sukrėstas smegenis, ašaros liovėsi.
Joje, pačiame moteriškumo viduryje, augo nauja gyvybė.
Kad ir kuo baigsis pokalbis su Kristianu, faktas, kad ši gyvybė – kūdikis – yra joje, nepasikeis. Niekas jos neparuošė tokiam nėštumo sukeltam jausmų antplūdžiui. Nors dar tik pati pradžia, ji jau mylėjo jį, tą keistą ateivį, augantį joje; neabejojo, kad padarytų viską, kad tik jį apgintų ir užaugintų.
Viską.
Kambaryje buvo tylu, girdėjo tik sunkų Kristiano alsavimą. Niekada nebuvo mačiusi jo veido – linijų ir kampų, iš kurių susiformavęs vadinamas vienu gražiausių veidų Europoje – tokio tuščio.
− Atsiprašau.
Jis suraukė antakius.
− Už ką?
− Viską sumoviau, – Aleksandra prisivertė pažvelgti vyrui į akis. – Nereguliariai gėriau tabletes.
Jis papurtė galvą ir išpūtė orą pro burną, persibraukė ranka trumpai kirptus šviesius plaukus.
− O man pasakyti nepagalvojai?
− Nesupratau, kaip tai pavojinga. Ne iki galo.
−