Atėnai. Santuoka dėl palikimo. Michelle Smart

– galiausiai pasakė Kristianas, – bet abu ten buvome. Turėjau naudoti apsaugos priemones, kaip paprastai darau.

      Aleksandra užsimerkė, vydama šalin mintis apie jį su kitomis moterimis.

      − Kristianai… negaliu viena pati. Man reikia tavo pagalbos… ne finansinės, kitokios.

      Finansiškai ji susitvarkytų ir pati. Turi apartamentus, karjera klesti…

      Atsimerkusi pažvelgė į vis dar sutrikusį jo veidą.

      − Man ir pačiai galva sukosi, kol susigaudžiau, suprantu, kaip tai nesąžininga dėl tavęs, bet man reikia tavo pažado, tavo garbės žodžio, kad mums su kūdikiu padėsi, jei prireiks.

      Ne, pasitikėti Kristianu ji negali. Jis juk vyras. O jie nuolat laužo pažadus.

      Vis dėlto turi pamėginti įpūsti jam šiek tiek ištikimybės. Juk Kristianas – jos vaiko tėvas. Bet, kita vertus, jos tėvas – pats baisiausias melagis. Melavo motinai net jos mirties patale, žadėjo rūpintis vaikais, kol gyvas, jų nepalikti. Čia pats didžiausias jo melas.

      Vieninteliai vyrai, kuriais galėjo pasikliauti, buvo brolis ir senelis. Gedinti širdis vos neplyšo neseniai sužinojus, kad net ir senelis turėjo savo tamsių paslapčių.

      Jei ne jo mirtis, nieku gyvu nebūtų pasimylėjusi su Kristianu. Atsitrenkė į jį Mondelių mados namuose, kur turėjo susitikti su madų direktoriumi pasišnekėti apie nuotraukas, kurias nufotografuoti buvo pasamdyta. Kristianas užsuko pakviesti jos brolio pasilinksminti, tačiau Rokas buvo Niujorke.

      O ji – prastas pakaitalas, bet tik dabar tai suprato, nes buvo prislėgta gedulo, net nenumanė, kaip jį įveikti. Tokio skausmo dar nebuvo patyrusi. Tebekentėjo ir dabar.

      Kristianas atrodė palanki proga pasilinksminti, užmiršti skausmą bent vienam vakarui, todėl įkalbėjo vietoj brolio vestis ją. Nė iš tolo neįsivaizdavo, kad galėtų pakliūti su juo į lovą.

      Tačiau taip padarė ir dabar tenka taikytis su padariniais.

      Kaip ir Kristianui.

      Nors Aleksandra juo niekuomet negalėjo pasitikėti iki galo, bet pasikliovė tiek, kad atiduotų nekaltybę. Tai turėtų šį tą reikšti.

      Dabar laukė, kol jis ką nors pasakys. Vyro laikysena atrodė rami, tačiau akys grėsmingos. Mergina negalėjo jų perprasti.

      − Kai naujienos apie nėštumą pasklis, spauda sulėks spiečiumi. Vieną skandalą tik ką išgyvenau, nepakelsiu viena pati dar ir kito. Tiesiog nepajėgsiu, – vien pagalvojus, kad teks vėl vienai grumtis, rankos drėko ir suko skrandį. Labai aiškiai prisiminė baisias dienas, kai paparacai laikė apgulę Mondelių vilą, kai buvo tapusi kaline savo pačios namuose. Niekada daugiau gyvenime nesijautė tokia išsigandusi ir vieniša. – Jei žinočiau, kad galiu tikėtis tavo pagalbos, jei prireiks, ir vėliau, kai jos prireiks kūdikiui, gal pavyktų ir vėl užmigti naktimis.

      Kristiano gerklė sujudėjo, jis pasisuko ir griebė burbono taurę. Gerokai šliūkštelėjęs pasiūlė jai.

      Ji papurtė galvą.

      − Aišku, kad ne, – burbtelėjo ir išgėrė pats, – esi nėščia. Negėrei šiandien?

      − Paragavau šampano, kai sakėme tostus, bet tik tiek.

      Jis atsistojo ir nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidą.

      − Ar padėsi man? – neatlyžo Aleksandra.

      Jai reikia žinoti, kad atgautų dvasios ramybę. Jei Kristianas atsisakys, pati nežinojo, ką daryti, kad nepavirstų į prakiurusį kamuolį. Gal stoti į vienuolyną? Ne. Ir to nedarys. Dėl augančios gyvybės iškęs viską.

      − Ar remsi mūsų kūdikį, ar būsi jam tėvas?

      Skambesys, aidėjęs Kristiano ausyse nuo tada, kai Aleksandra pranešė besilaukianti, nutilo.

      Jis pažvelgė į merginos pilvą, vis dar plokščią po alyvine suknele. Jokios užuominos, kad ten slepiasi mažutė gyvybės sėkliukė.

      Jų abiejų kartu sukurta gyvybė.

      Kūdikis.

      Jis bus tėvas.

      Suvokęs šią žinią prisiminė savo tėvą, kuris jį paliko tuomet, kai pats dar buvo per mažas ką nors prisiminti. Neprisiminė tėvo, neturėjo jokio daiktelio, kuris leistų pajusti su juo ryšį. Nieko. Net nuotraukos. Motina jas visas sudegino.

      Tačiau buvo vienas dalykas, kurį jis žinojo iki pat širdies gelmių. Nenorėjo, kad jo vaikas augtų be tėvo rūpesčio.

      Nuo pat vaikystės buvo tik jis ir motina – moteris, kurios kartėlis buvo toks gilus, kad rodėsi teka iš kiekvienos kūno poros. Tėvas atsuko nugarą jiems abiem ir ji dėl to palūžo.

      Kristianas toks nebus.

      Nuo Aleksandros pilvo žvilgsnis nukrypo jai į akis, suskaudo krūtinę pamačius, kokia ji išsigandusi ir kaip prislėgta nežinomybės. Nors stengėsi atrodyti labai drąsi, rankos virpėjo, laukiant atsakymo putlios lūpos buvo vos vos pravertos.

      Vyras žinojo, koks atsakymas turi būti.

      − Taip, – lėtai linktelėjo patvirtindamas, – remsiu tave ir kūdikį. Bet noriu, kad už manęs tekėtum.

      Šukuoseną laikančios šukos visą dieną graužė Aleksandros galvą, staiga ji nebegalėjo jų pakęsti, pajuto norą ištraukti. Atsistojusi nusibraukė nuo veido krintančius plaukus.

      Akimirką nepajėgė ištarti nė žodžio, smegenys iš visų jėgų ieškojo angliškų žodžių, kuriuos vaikystėje vartojo kaip gimtąją kalbą.

      − Suprantu, esi sukrėstas. Viską suprantu. Bet santuoka?

      − Taip, santuoka.

      Ji papurtė galvą, iš visų jėgų stengdamasi nepasiduoti panikai.

      − Prašau, nieko nesakyk, ko gali gailėtis iš ryto, kai pažvelgsi į situaciją iš naujo.

      − Iš ryto ji nepasikeis. Vis tiek būsi nėščia.

      − Ir vis dar nenorėsiu už tavęs tekėti.

      − Aleksandra… – jis prabilo garsiau, – Aleksandra, gerai pagalvok. Sprendimas akivaizdus. Susituokus mūsų vaikas bus teisėtas.

      − Dabar ne devynioliktas amžius. Vaikai, gimę ne santuokoje, nebeturi stigmos.