atsisėdusi prie aptakaus riešutmedžio vairo, prisiminė ant prekystalio palikusi saulės akinius. Štai kodėl, nors dabar galėjo sau leisti, Eiprilė niekada nepirkdavo akinių, kainuojančių daugiau nei dešimt dolerių. Ji visur juos palikdavo.
Kraipydama galvą Eiprilė nuklampojo atgal į medelyną, nuo prekystalio pasiėmė akinius ir – kad tave kur – pirštines, o tada vėl išgirdo skambant mielą Lilės juoką. Smalsumo vedama, prisiartino prie išstatytų moliūgų ir išvydo Patriką: jis erzino dukterį vaidindamas, jog negali apsispręsti, kurį iš dviejų didžiausių moliūgų pirkti. Jis rodė tai į vieną, tai į kitą sakydamas: „Šį. Ne, geriau šį. Ne, vis dėlto šį. Nors geriau pagalvojus, perkame štai šį…“
Laimei, Patrikas buvo nusisukęs, tad Eiprilė galėjo saugiai stebėti tėvo ir dukters žaidimą, kuris guodė ir kartu draskėširdį. Vyras buvo nusiėmęs tą kvailą kepurę, tad buvo matyti tamsūs labai trumpi plaukai…
Staiga jis atsigręžė į Eiprilę, šypsena dingo ir atrodė, kad jo žvilgsnis meta jai iššūkį… Tarp surauktų antakių bolavo lopinėlis šviesios odos, dešinė veido pusė buvo persikreipusi.
O Dieve – Eiprilė žioptelėjo iš nuostabos.
Sutrikusi ir susigėdusi ji išėjo iš medelyno, klupdama pasiekė išgrįstą automobilių aikštelę ir kurį laiką stovėjo atsirėmusi į savo leksusą, mėgindama nuslopinti sukilusį šleikštulį. Ne dėl jo išvaizdos, o dėl…
Viešpatie, ką ji padarė?
Garsiai atsidususi Eiprilė lėtai apsisuko, akys degė nuo žvarbaus vėjo ir ašarų, o mintyse vienas po kito rezgėsi planai, ką gi daryti toliau; ko gero, būtų protingiausia šokti į automobilį ir nuskrieti, sakykime, į Urugvajų. Bet ne… ji negali. Ne tik todėl, kad neturi pasiėmusi paso. Taigi giliai įkvėpusi vėl užsimetė ant peties rankinę ir patraukė atgal į medelyną. Dėl kvailos galvos kenčia kojos.
Ar kaip ten sakoma.
Pamatęs, kad Eiprilė sugrįžo, Semas susijuokė.
– Ką pamiršai šį kartą?
– Turbūt sveiką protą, – sumurmėjo Eiprilė ir ištiesusi kaklą pasižiūrėjo į išrikiuotų moliūgų eilę. – Ar Patrikas dar čia?
– Ką tik išėjo, – atsakė Semas. – Automobilį buvo palikęs kitoje pusėje, – pridūrė pamatęs jos surauktą kaktą.
Eiprilė kažką sumurmėjo.
– Dar ko nors reikia? – paklausė Semas.
„Kito apželdintojo!”
Kadangi būtų tekę aiškinti daugiau, nei Eiprilė norėjo ar galėjo, ji tiesiog papurtė galvą ir grįžo prie automobilio, kur susigūžė nuo bjauraus vėjo ir pasijuto esanti blogiausias žmogus pasaulyje.
Taip, tokios reakcijos jis ir tikėjosi, suirzęs, bet kartu susitaikęs su įprasta jam tapusia padėtimi, pamanė Patrikas. Tačiau tikrai nesitikėjo, kad pats taip reaguos į šią mielą šviesiaplaukę, ir tai buvo nemenkas smūgis jo instinktams, ką jau kalbėti apie kūno dalis žemiau juosmens. Tai, ką pajuto šiai moteriai, erzino, bet nė iš tolo nedvelkė susitaikymu su esama padėtimi.
Jo lūpas iškreipė šypseną primenanti grimasa. Atrodo, jis dar nemiręs. Ar bent jau jo lytinis potraukis. Galbūt kvailas per visą pilvą, bet nemiręs. Tačiau pamatęs, su kokiu pasidygėjimu ji atšoko, suprato, kad trauka, ko gero, ne abipusė. Na, tie brangūs žiedai ant dešiniosios rankos turbūt vis tiek jai neleistų pasiduoti nutrūktgalviškoms mintims.
Patrikas turėjo nuspręsti, ar imtis darbo pačiam, ar perleisti jį tėvui, o galbūt vienam iš brolių. Dievas mato, pagundų jam reikia mažiausiai. Taip pat ir nusivylimų. Antra vertus, ir nuo šios minties jo lūpas vėl iškreipė šypsnys, kodėl atsisakyti puikios progos paerzinti šią mergužėlę? Taip, jis bjaurus kalės vaikas. Na ir kas? Pasaulis knibžda kalės vaikų ir viso pasaulio gražutės Eiprilės Ros turėtų su tuo susitaikyti.
Prie naujos sankryžos, kuri atsirado Sent Merio miesteliui išsiplėtus į pietus, Patrikas sunkiai atgniaužė dešinės rankos pirštus; po ketverius metus trukusios terapijos ir begalės operacijų jie pagaliau ėmė klausyti. Šiaip ar taip, jis bent jau turi ranką…
– Tėveli?
O dukrytė turi tėvą, nors ir surinktą iš gabalėlių Frankenšteino pabaisos ir Kaliausės Dorotės1 mišinį. Jam užgniaužė gerklę, pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį žvilgtelėjus į dukrą, dėl kurios vis dar buvo gyvas. Aišku, Patrikas jautė dėkingumą ir daugybei nudegimų specialistų, neuropatologų ir psichologų, kurie pastatė jį ant kojų. Tačiau kai fizinės kančios tapdavo nepakeliamos ir nebesinorėdavo gyventi, jis prisimindavo turįs kūdikį, kuriam yra reikalingas, net jeigu vaiko motina nebenori Patriko matyti, – tik tai jam suteikdavo jėgų ištverti dar vieną dieną. Ir dar vieną. Tada dar vieną…
– Ar galime jau šįvakar išskaptuoti moliūgą?
Patrikas dar sykį žvilgtelėjo į dukterį, kaip visada, vengdamas veidrodėlyje išvysti savo paties atvaizdą.
– Dar ne, mažute, – atsakė jis ir vėl nukreipė žvilgsnį į tiesų tarp laukų vedantį kelią, kur vaizdą retkarčiais paįvairindavo tik vienas kitas medis plikomis šakomis. – Per anksti. Jei moliūgą išskobsime dabar, iki Helovino jis suminkštės ir atrodys nekaip.
– Tai kada?
– Kai pamiegosi penkias naktis. – Patrikas per veidrodėlį nusišypsojo dukteriai. Jai jis buvo tiesiog tėtis. Mergytei nerūpėjo jo išvaizda. Ir jis kiek įmanydamas stengėsi parodyti, kad niekada neketina jos palikti, kaip pasielgė motina. – Galėsi tiek palaukti?
– Gal, – dramatiškas mergaitės atsidusimas jam priminė Natalę, o tada jis prisiminė ir apsimestinai drąsią Natalės veido išraišką, kai jis pagaliau sugrįžo namo – vien tam, kad pamatytų, kaip žlunga santuoka. Po to, kas jau buvo nutikę, jis visai nenustebo. Tačiau buvusios žmonos sprendimas palikti jam vienam globoti dukterį prilygo perkūno trenksmui giedrą dieną.
– Kur važiuojame?
– Atgal pas senelę.
Tyla nežadėjo nieko gero.
– Atleisk, brangute, turiu grįžti į darbą, – pridūrė Patrikas, norėdamas užbėgti už akių neišvengiamam dukters protestui.
Laimei, jis augo septynių vaikų šeimoje, broliai ir seserys gyveno netoliese, todėl prireikus visada atsirasdavo kam prižiūrėti Lilę. Tiesą sakant, vyriausioji sesuo Franė, pati auginanti keturias atžalas, netgi susiginčydavo su motina, kuri prižiūrės vaiką. Jo dukteriai netrūko meilės. Bet pastaraisiais mėnesiais, jei tik Patrikui prireikdavo išvykti, Lilijana tapdavo irzli ir aikštinga. Ypač dėl tų retų buvusios žmonos apsilankymų, kurie, užuot paguodę, tik trikdė mergaitę.
Jis sustojo įvažiuojamame keliuke priešais mažą dviaukštį tėvų namą. Prie priekinių durų juos pasitiko besišypsanti Keitė Ohern Šonesi, kaip visada, šaltuoju metų laiku apsitempusi šiltomis blauzdinėmis, vilkinti žvejo megztinį ir avinti veltinius, ir suėmusi smulkiomis rankomis įsinešė anūkę vidun. Nors kirpčiukuose ir į uodegą surištuose plaukuose driekėsi sidabro gijos, o spindinčių mėlynų akių kampučiuose buvo matyti raukšlelės, jo motina vis dar priminė ugningąją juodaplaukę, kurią pirmąkart pamatęs tolimų giminaičių vestuvėse prieš keturiasdešimt metų Džozefas Šonesis neteko amo. Patriko motinos išvaizda nebuvo įspūdinga, bet karštas būdas atpirko visus trūkumus. O veriantis žvilgsnis priversdavo pravirkti ne vieną suaugusį vyrą.
– Eik pasisveikinti su seneliu, – paragino Keitė ir pakštelėjusi anūkę į garbanas pastatė ją ant grindų. – Jis virtuvėje.
Tada