Po visų išbandymų. Karen Templeton

batai ir galvos raištis – violetiniai. Ji aiškiai nuogąstavo dėl savo ankstesnės reakcijos – tai buvo matyti, jai dar neprasižiojus.

      – Prieš pradedant… Mano poelgis anądien nepateisinamas. Aš atsiprašau.

      Tiesą sakant, Patrikas negalėjo apsispręsti, paleisti Eiprilę nuo kabliuko ar toliau mėgautis jos nesmagia padėtimi. Prie jo veido reikia priprasti, kitos išeities nėra. Tad įsižeisti nebuvo prasmės. Žmonės yra tik žmonės.

      Vis dėlto Patrikui labai parūpo dar paerzinti šią moterį. Galbūt todėl, jog jis neužkibo ant jos atkakliai jam brukamų atsiprašymo žodžių.

      Patrikas susikišo rankas į užpakalines kelnių kišenes ir prisimerkė, o tada suvokė, kad ji tebežiūri tiesiai jam į veidą. Tarsi mėgintų ką nors įrodyti, veikiau sau, o ne jam.

      – Apie kokį poelgį kalbate?

      Ji vėl nurijo seiles. Ir dar labiau nuraudo. Netikėtai Patrikas suprato jaučiąs jai pagarbą, jog tvarkosi pati, be vyro pagalbos. Bet gali būti ir taip, kad apdailos darbais rūpinasi žmona, o vyras tik pasirašo čekius. Tokių atvejų jo darbe buvo ne vienas.

      – Na, tą, – galop ištarė ji, – medelyne.

      – Regis, nieko nepastebėjau.

      – Jūs tyčia mane trikdote.

      – Ne, aš…

      – Kur jau ne. Po galais, puikiai žinote, apie ką kalbu. Bet galiu ir paaiškinti, jei nuo to pasijusite geriau. Pamačiusi jūsų randus, reagavau kaip visiška kvaiša. Nežinau, kodėl taip nutiko, tačiau esu gerai išauklėta, tad turiu jūsų atsiprašyti, kad galėčiau toliau ramia sąžine gyventi. Žinoma, jūs neprivalote priimti mano atsiprašymo, bet aš jaučiuosi turinti atsiprašyti. Taigi. Jūs pasiruošęs pradėti, ar ne?

      Geras penkias šešias sekundes Patrikas tik spoksojo į Eiprilę kaip, anot jos, visiškas bukagalvis. Žinoma, šios moters noras pasitaisyti kilo iš jai įskiepytų gerų manierų ir nieko kito, tačiau jos žodžiuose buvo girdėti užsidegimas ir Patrikas stabtelėjo. Negana to, dar tas prakeiktas įdėmus žvilgsnis, pranašaujantis jam pragaro kančias.

      – Atsiprašymas priimtas, – save sumurmant išgirdo Patrikas ir kostelėjęs pridūrė: – Gal apsivilkite paltą ar ką kita, lauke šaltoka.

      Ji linktelėjo ir išnyko namo gilumoje, o po minutėlės grįžo kartu su aukšta šviesiaplauke, kuri Patrikui pasirodė matyta.

      – Čia mano pusseserė Blitė Brusard, – tarė Eiprilė, spėjusi įsisupti į prabangų gelsvai rudą paltą, siekiantį jai gerokai žemiau kelių. – Ji prižiūri namo remonto darbus ir taip pat turi keletą minčių dėl apželdinimo.

      O kur vyras? Įdomu. „Gal jo tiesiog nėra namuose…“

      Kažkokia beprotybė. Jis turėjo aibes klienčių ir niekada nė nepagalvojo, su kuo jos gyvena, ar yra ištekėjusios ir panašiai. Mintyse skėlęs sau antausį, Patrikas sutelkė dėmesį į Blitę, kuri irgi vėrė jį akimis. Kitaip nei pusseserė, ši turbūt buvo perspėta dėl jos laukiančio vaizdo.

      – Tai pradėkime, – tarė Patrikas ir mostelėjo aplanku link purvino priekinio kiemo – toks kiemas galėtų būti Patriko gyvenimo simbolis. – Tik po jūsų, damos.

      Tądien Eiprilė leido daugiausia kalbėti Blitei. Dėl daugelio priežasčių, o ypač dėl to, jog Blitė kur kas geriau už ją išmanė apie augalus. Šioje srityje Eiprilė, ko gero, niekada neprilygs pusseserei. Kita priežastis – ta, jog net ir priėmęs atsiprašymą Patrikas taip į ją pasižiūrėjo, kad Eiprilei atėmė žadą.

      Laikas parodys, ko verti šie samprotavimai, svarstė Eiprilė privažiavusi kitame miesto gale statomą bendrosios paskirties sandėlį ir sustojusi negrįstoje aikštelėje, kur netvarkingai rikiavosi dideli ir tiesiog milžiniški sunkvežimiai, taip pat pati įvairiausia kasimo ir vilkimo technika.

      Nuo susitikimo jau praėjo savaitė. Eiprilė vylėsi, jog planus ir sąmatą Patrikas užveš ar atsiųs į užeigą, tačiau paskambinusi sekretorė pranešė jį pageidaujant, kad Eiprilė pati ateitų į kontorą pažiūrėti pristatymo. Ir štai ji čia, pučiant vėjui, segiodamasi „Harris Tweed“ švarką, žingsniuoja link kontoros durų. Klėjaus prašoma, ji po truputį perėjo prie klasikinių drabužių, kurie, kaip jis pastebėjo, labiau atspindi jos naująją padėtį. Tad įsigijo šį švarką. Ir dizainerio kurtus jojimo batus. Tačiau grįžusi gyventi į Sent Merį Eiprilė vėl pamėgo džinsus ir laisvus patogius megztinius, kokius dėvėdavo seniau, skirtumas tik tas, kad dabar galėjo juos pirkti netaupydama ir be septyniasdešimt penkių procentų nuolaidos, kokia būna per išpardavimus.