draugai. Noriu tau padėti.
– Klausyk, Skotai, man iš tavęs reikia tik vieno – kad persodintum Džeikui širdį.
– Hana, būtent tai mes ir ketiname padaryti.
– Tikiuosi. Mano sūnaus gyvybė tavo rankose. – Ji negalėjo leisti, kad jis suklystų, kaina buvo pernelyg didelė.
– Hana, su persodinta širdimi Džeikas ir toliau gyvens kaip gyvenęs.
Ir bus toks pat, koks buvo iki šiol? Taip pat kikens, jai burna prisilietus ir papūtus į jo pilvuką? Ar juoksis, žiūrėdamas į jos išpūstus muilo burbulus sau virš galvos? Dabar mielas, meilus jos vaikelis nyksta tiesiog akyse.
Skotas sakė teisybę, bet ar ji gali juo pasitikėti?
– Jis nėra tavo sūnus ir tu negali net įsivaizduoti, kaip tai skaudu.
Jis sukando dantis ir tik po to pasakė:
– Ne, tikriausiai negaliu. Bet žinau, kad esu patyręs chirurgas ir kad mūsų puikioje ligoninėje dirba geriausi specialistai. Mes galime padėti Džeikui ir tikrai tai padarysime.
– To ir tikiuosi.
Savo kabinete, išnaudodamas laiką tarp operacijų, Skotas sklaidė krūvas dokumentų, nugulusių ant stalo. Jis atsilošė kėdėje. Hanos veidas, jos gyvos žalios akys ir vėl sušmėžavo jam prieš akis šimtąjį, gal net tūkstantįjį kartą per keletą pastarųjų valandų. Ji lygiai taip pat apstulbo pamačiusi jį, kaip ir jis ją. Jam teko sukaupti dėmesį, kad galėtų palaikyti pokalbį.
Skotas gerokai nustebo įėjęs į konferencijų salę ir pamatęs Haną nuo verksmo paraudusiomis akimis. Andrėja paprastai pasirodydavo pirma jo, bet tąkart ji buvo skubiai iškviesta pas ligonį. Įžengęs į kambarį jis grįžo į praeitį.
Hanai sušnabždėjus jo vardą, jam kilo noras ją apkabinti. Bet ji leido suprasti, kad to nenori. Tada jį pervėrė kaltės jausmas. Buvo aišku, kodėl ji nenori jo paguodos. Jis buvo ją įskaudinęs ir dėl to gailėjosi, bet juk tada tikėjo, kad taip jai būsią geriau.
Skotas beprotiškai jos troško aną naktį prieš aštuonerius metus, ir ji atėjo pas jį, tokia miela ir geranoriška, pasitikėjimo kupinomis akimis. Jam tada reikėjo susilaikyti, bet, atleisk jam Viešpatie, nepajėgė. Kitą rytą jautėsi bjauriai. Ji buvo tokia jauna, vos antro kurso medicinos seserų mokyklos studentė. Jis – jaunas, praktiką ligoninėje atliekantis ir profesinių ambicijų turintis gydytojas, kuris negalėjo sau leisti blaškytis. Nenorėjo, kad ji apsigautų, dėtų vilčių. Tada jis dar nebuvo pasirengęs susisaistyti, nenorėjo to daryti ir dabar.
Andrėja pasirodė pačiu laiku, ir jis sugebėjo užgniaužti sukilusius jausmus. Jį užliejo gailestis ne vien dėl to, ką privalėjo pranešti Hanai, bet ir dėl nutrūkusios jų draugystės.
Iš to, kaip ji su juo šiandien elgėsi, buvo matyti, kad viskas tarp jųdviejų baigta. Ji buvo su juo ne tiesiog šalta – nuo jos dvelkė stingdantis žiemos šaltis, koks būna tik Aliaskoje. Su bendradarbiais, kai juodu dar dirbo kartu, šitaip priešiškai ji niekada nesielgdavo.
Nors Hana nebuvo iš tų moterų, kurios priverčia vyrus ne kartą į jas atsigręžti, ji vis dėlto savaip traukė. Jis jau tada buvo tai patyręs ir netgi dabar, pranešant jai skaudžią žinią dėl sūnelio, ši trauka tarp jųdviejų tebebuvo likusi.
Pranešti tėvams apie mirtinai sergantį vaiką – be galo sunku. Daug smagiau stebėti, kaip tėvai šypsosi išsiveždami vaiką namo po gyvybę jam grąžinusios persodinimo operacijos. Skotas visa širdimi troško išvysti tokią šypseną ir Hanos veide.
Jis papurtė galvą stengdamasis nebegalvoti apie Haną. Pasistūmęs su kėde pirmyn iš didžiulės laiškų krūvos išsitraukė vieną voką. Siuntėjo adreso vietoje jis atpažino besišypsančią saulutę – Dalaso vaikų ligoninės Teksase logotipą ir atplėšė jį su didele viltimi. Gal ras jame gerą žinią, kurios tikisi?
Pabarbenusi į duris įėjo Andrėja.
Atvykęs dirbti į Bendrąjį vaikų skyrių, šiai orios laikysenos ir toli gražu ne jauno amžiaus seselei, nors ir mačiusiai daugybę jaunų chirurgų, jis padarė didžiulį įspūdį. Vis dėlto, ji užjautė jį ir savaip globojo, padėdama susiorientuoti prieštaringos ligoninės politikos liūne. Netrukus jie tapo draugais.
– Ar tai žinia, kurios laukėte? – Andrėja parodė į laišką.
Daugybę mėnesių jis bandė įtikinti ligoninės administratorių įtraukti širdies persodinimo programą. Jis atplėšė voką ir išėmė laišką.
– Ne visai. Jie vis dar dairosi į kitus kandidatus. Žada netrukus pranešti apie sprendimą.
– Jūs vis dar pirmas jų sąraše, tiesa? – paklausė Andrėja.
– Taip, bet jie norėtų stebėti dar kelias mano operacijas.
Visa jo profesinė veikla buvo nukreipta būtent į šį tikslą. Sukurti programą, parengti specialistų komandą, kad Dalaso programa būtų geriausia šalyje.
– Nesijaudinkite, viršininke. Esu tikra, kad jūsų sukaupta patirtis padarė jiems įspūdį.
Daug metų dirbusi operacinės sesele, Andrėja, tiesą sakant, nebuvo itin švelni, bet ligoniai buvo ja patenkinti. Šią jos savybę jis vertino. Žinodamas jos atsidavimą darbui, Skotas ketino įkalbėti ją prisidėti prie naujos komandos Dalase, jei tik jam pasiūlys ten dirbti.
– Dėkui, kad manimi pasitikite.
– Jau žinomi Kvin vaiko kraujo tyrimų rezultatai. Norėjote kuo skubiau juos peržiūrėti.
Skotas paėmė laboratorijos tyrimų lapą.
– Galėtume jį įrašyti tuojau pat, dėl to neturėtų kilti problemų.
– Tikrai ne. – Andrėja kietai sučiaupė lūpas ir klausiamai pažiūrėjo į jį. – Šiek tiek pasivėlinau į susitikimo pradžią, bet niekada negirdėjau, kad į tėvą ar motiną kreiptumėtės vardu. Tad pamaniau, kad turėtumėte vienas kitą pažinoti.
– Taip, mudu susipažinome studijuodami medicinos mokykloje prieš pat man išvykstant tęsti chirurgijos studijų. – Nepaisant jos žvilgsnio, jis nutarė nesileisti į detales.
Andrėja kilstelėjo antakius.
– Šit kaip. Įdomiai viskas klostosi, gydytojau. Iš jos balso supratau, kad ne itin apsidžiaugė jus pamačiusi. Sena istorija, kuri vis taikosi įkąsti?
Nedaug kas būtų drįsęs pateikti tokį tiesmuką klausimą.
Jis pyktelėjo ir ji šyptelėjusi išėjo pro duris.
Skotas būtų galėjęs pašiepti padėtį, į kurią pateko, bet ji buvo pernelyg rimta ir jis apgailestaudamas pripažino, kad Andrėja teisi.
Iš visų medicinos seserų jam rūpėjo tik Hana. Ji vienintelė suvirpino jam širdį ir jis ėmė jos geisti. O atstūmė ją todėl, kad manė, jog ji verta geresnio vyro. Vis dar negalėjo patikėti, kad vėl su ja susitiko ir tokiomis neįtikėtinomis aplinkybėmis – ji buvo vieno iš jo ligonių motina. Gyvenimas pilnas keistų vingių ir posūkių.
Bet jų santykiai neturėjo jokios reikšmės – nei dabar, nei praeityje. Didžiausias rūpestis buvo jos sūnelis, kurį reikėjo išgelbėti.
Keičiantis pamainai Hana nuėjo prie užkandžių automatų, kurie buvo įrengti aukštu žemiau. Prisėdusi prie stalelio, ji pamerkė arbatos pakelį į puodelį su karštu vandeniu ir pamatė ateinant Skotą.
Jai užėmė kvapą. Jis buvo gražiausias iš visų kada nors jos sutiktų vyrų. Vyriški bruožai ir daili burna teikė jo išvaizdai jaunatviškumo, net negalėjai pagalvoti, kad jis jau yra patyręs chirurgas, nors jo amžių galima nuspėti iš žilstelėjusių plaukų.
Jis tebemūvėjo