priėjo prie kavos aparato ir įkišo ranką į kišenę. Ištraukęs pažiūrėjo į delną ir, kažką piktai sumurmėjęs po nosimi, supylė monetas atgal į kelnių kišenę.
– Imk. – Ji ištiesė jam kelias 25 centų monetas.
Jis nustebęs atsigręžė.
– Sveika, nepastebėjau, kad ir tu čia.
– Žinau, buvai kažkur nuklydęs.
Kreivai šyptelėjęs jis paėmė monetas ir jo pirštai prisilietė prie jos švelnaus delno.
Hanai tuo metu per ranką perbėgo šiurpuliukai. Tas jausmas jai buvo pažįstamas ir malonus, jos kūnas jo dar nebuvo pamiršęs. Bet protas liepė neįsijausti. Pakišusi ranką po stalu, ji ėmė ją trinti į džinsines kelnes, stengdamasi atsikratyti jausmų.
Skotas, nusipirkęs kavos, žvilgtelėjo į ją ir nežinojo, kaip elgtis toliau. Jos akyse jis visada būdavo pasitikintis savimi. Dabar buvo sutrikęs, kaip ir ji.
Jis dvejojo.
– Ar galiu prisėsti?
– Žinai, Skotai, neverta gaivinti praeities, bent jau ne dabar.
– O man atrodo, kad turėtume pasikalbėti.
Hana atsakė ne iškart. Ar tikrai ji nori dar kartą veltis į šį jausmingą reikalą, juolab po paskutiniojo jų susitikimo, kuriam pasibaigus ji lengviau atsikvėpė?
Vis dėlto ji sutiko, nors ir nenoriai.
Sėsdamasis Skotas vėl užkliudė ją, šįkart kelį, ir šiurpuliukai vėl perliejo Haną. Ji patraukė kojas po stalu.
– Buvau pas psichologą. Ar Džeikas jau įrašytas į sąrašą? – Hana pertraukė juos užgulusią tylą.
– Ką tik įrašiau. – Skoto balsas skambėjo įprastai, tai nebuvo kažkas ypatinga, jis tai darydavo kasdien. Tik jai tai buvo svarbus įvykis.
Ji lengviau atsiduso.
Siurbtelėjęs kavos Skotas pastatė popierinį puodelį ant stalo ir pažvelgė į ją.
– Noriu tavęs šio to pasiteirauti: kodėl čia nėra pono Kvino?
– Tai ne tavo reikalas, tiesa?
– Ir taip, ir ne. Jei jis staiga pasirodytų ligoninėje ir imtų reikšti pretenzijas ar kištis į Džeiko slaugą – tada taip. Visais kitais atvejais man tiesiog smalsu.
– Dėl to neverta nerimauti. – Ji žvelgė jam tiesiai į akis. – Jis mus paliko.
Skotas krūptelėjo.
– Kada?
– Vos gimus Džeikui.
– Tai gyveni viena?
– Taip. Šiuo metu mano sesuo gyvena Kalifornijoje. Ji siūlėsi atvažiuoti, bet aš ją atkalbėjau. Juk neaišku, kiek reikės laukti tinkamos širdies.
Pamačiusi jo žvilgsnyje užuojautą, ji nusuko akis į šoną.
– Ir nieko daugiau neturi, kas galėtų pabūti kartu su tavimi?
– Ne. Kai viena augini mažą vaiką ir dar turi dirbti, draugams susirasti laiko nelieka.
– Suprantu. Gydytojai irgi panašiai gyvena.
– Kiek pamenu, tu visada rasdavai laiko sau, – ji šyptelėjo, kad įgėlimas nebūtų toks skaudus.
Jis tyliai nusijuokė. Kiek šiurkštokas krizenimas pervėrė ją kiaurai.
Ji siurbtelėjo arbatos.
Skotas baigė gerti kavą ir vėl pažvelgė į ją.
– Taigi, Hana, dėl mūsų…
– Nėra jokių mūsų.
– Juk žinai, ką turiu omenyje. Pripažink, kad visa tai, geriausiu atveju, yra šiek tiek neįprasta.
Ji pastatė puodelį ant stalo.
– Skotai, man rūpi tik tai, kad Džeikui būtų persodinta širdis. O tai, kas buvo ar ko nebuvo tarp mūsų, jau praeityje. Tu atliksi tą operaciją, ir tai vienintelis mus siejantis ryšys. – Gal tai ir buvo žiauru iš jos pusės, bet ji neturėjo jėgų aiškintis, ką jam jaučia. Bent kol kas. Jai reikėjo laiko, kad galėtų viską apsvarstyti, išsiaiškinti savo jausmus. Skotas suglamžė puodelį ir ėmė bilsnoti juo į stalą.
– Hana, galėjome išsiskirti ir kitaip. Bet tada maniau, kad taip bus geriau tau. Gaila, kad nepasakiau, jog išvažiuoju į kitą miestą.
Ji pakėlė rankas delnais į viršų.
– Norėčiau, kad kalbėtume tik apie Džeiką. Nelieskime praeities, tam neturiu jėgų.
Jis prisivertė linktelėti galvą, bet ji suprato, kad šio reikalo nepavyks nustumti į šalį.
– Tai gal bent gali pasakyti, kodėl metei slaugytojos darbą?
– Džeikui pasijutus blogiau, pasiprašiau atostogų. Nemaniau, kad jį teks slaugyti ir dieną, o tokios slaugos įstaigos, kuri jam tiktų ir būtų arti mano darbo, nesuradau.
– Suprantu. Maniau, kad metei darbą. Prisimenu, kaip juo džiaugeisi. Kokia gera seselė buvai… esi.
– Taip, šis darbas man patinka. Kai tik Džeikui pagerės, vėl grįšiu į darbą.
Kodėl jis, nerodęs jokio susidomėjimo jos asmeniniu gyvenimu, dabar ėmė smalsauti? Paėmusi nuo stalo servetėlę, ji sugniaužė ją į rutuliuką.
Norėdama išvengti tolesnio klausinėjimo, Hana pasiteiravo:
– O kaip tu? Kur išvykai… na… atlikai chirurgijos ordinatūrą? – Ji vos nepasakė pasprukai, palikęs mane lovoje netaręs nė žodžio.
Ištraukęs kojas iš po stalo, jis ištiesė jas ir sudėjo vieną ant kitos.
– Teksase, vėliau kurį laiką Bostone. Ten prieš dvejus metus buvau susiradęs darbą.
– Tu visada sakydavai, kad norėtum būti vaikų chirurgas. Ir savo nuomonės nepakeitei.
– Ne. Kai atėjo mano eilė budėti Širdies skyriuje ir pirmą kartą išgirdau neritmingai plakančią kūdikio širdelę, tvirtai apsiprendžiau. Praėjo ne vieni metai, kol įgijau patirties, bet pasirinkau teisingai. – Jis pažiūrėjo jai į akis. – Bet dėl to buvau priverstas padaryti ryžtingų sprendimų.
– Taigi turi ir ponią Makintair, o gal ir Makinteriuką ar Makinteriukę?
Sulaikiusi kvapą, Hana laukė, ką jis atsakys. Ji slapta tikėjosi, kad jis nerado sau tinkamos poros, tačiau kartu norėjo, kad būtų laimingas.
– Nėra nei jokios ponios Makintair, nei vaikų.
Hana iškvėpė orą. Kodėl ji pajuto palengvėjimą?
– Kažin, kodėl?
– Chirurgo profesija netinka ramiam asmeniniam gyvenimui. Taip jau susiklostė, kad už visus kitus man labiau rūpi mano ligoniai.
Jo veidas paniuro, tik ji ne visai suprato, kodėl. Ar dėl to iširo jo vestuvės? Kas nutiko?
– Kaip vieno tokio ligonio motina, esu dėkinga, kad jais atidžiai rūpiniesi. Manau, kad šitaip turėtų elgtis visi gydytojai. – Ji siurbtelėjo arbatos. – Taigi darbo metu susitinki su seselėmis ne tik koridoriuje, bet ir skyriuje. – Jos klausime buvo girdėti pagieža, kurios ji net neketino slėpti.
Jis tyliai nusijuokė.
– Tavo nuomonė apie mane ne itin gera, tiesa?
Hana nusprendė į šį klausimą neatsakyti.
– Ar žinojai, ką juokais kalbėdavo seselės tau už nugaros?