Fricą Langą (Fritz Lang).
Partijos žiniasklaidoje vyko stebėtinai atviros šių stovyklų diskusijos. Vis dėlto nesantaika erzino Adolfą Hitlerį, kuris, nepaisydamas Gebelso manipuliacijų, galiausiai padėjo tašką. 1934 m. Hitleris pažabojo nacistinę revoliuciją, kurią pradėjo atėjęs į valdžią. Tai pasireiškė, pavyzdžiui, birželio 30 d. vykusia „Ilgųjų peilių naktimi“, kai buvo neoficialiai išformuota galinga sukarinta partijos organizacija SA, o jos vadovas Ernstas Rėmas nužudytas. Gausų Pirmojo pasaulinio karo veteranų būrį priglaudusi SA norėjo plėtoti revoliuciją ir teigė, kad daug nacistų vadovų ėmė nusigręžti nuo nacistų idealų. Jie reikalavo reguliariosios armijos kontrolės ir nacionalizuoti didžiąsias įmones. Šie reikalavimai kėlė tiesioginę grėsmę galingiausioms Vokietijos visuomenės grupėms, o drauge ir Hitlerio valdžios pozicijoms. Norėdamas pasiekti savo ilgalaikius tikslus atkurti Vokietijos karinę galią, Hitleris buvo labiau priklausomas nuo didžiųjų pramonininkų ir kariškių nei nuo savo gatvės smogikų. SA pakeitė kur kas geriau organizuota Heinricho Himlerio SS.
Kultūrinė revoliucija baigėsi Adolfo Hitlerio kalba partijos suvažiavime Niurnberge 1934 m. Šis kongresas buvo įamžintas Leni Ryfenštal (Leni Riefenstahl) filme „Valios triumfas“. Kalbėdamas Hitleris užsipuolė abi konflikto puses. Ekspresionizmą pavadino ne vokišku, tuo pat metu turėdamas omenyje, kad völkisch judėjime dalyvavo konservatyvūs romantikai, kurie taip pat rizikavo pakenkti estetinei nacizmo raidai. Rezultatas – abiejų stovyklų valymas. Berlyno opozicija buvo nuslopinta, o didžiausi radikalūs konservatoriai Vilhelmas Frikas ir Paulis Šulcė-Naumburgas taip pat atsidūrė užribyje. Sumanytas ir kompromisas, kai kiek anksčiau tais metais Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos ideologiniu sargu ir pavedė jam vadovauti nacių partijos viduje veikiančiai organizacijai „Amt Rosenberg“. Tai buvo specialiai Rozenbergui sukurtos pareigos – jis turėjo puoselėti ir stebėti partijos ideologinę raidą. Pirmoji jo užduotis buvo reguliuoti šimtatūkstantinius naujų partijos narių, kurių pliūptelėjo perėmus valdžią, srautus. Šis vaidmuo suteikė Rozenbergui galimybę kištis į valstybės aparatą mokyklų, religijos ir kultūros klausimais, o tai labai tiko nerimstančiam ideologui. Kultūros srityje jis ėmė tiesiogiai konfrontuoti su Gebelsu, kuris ir toliau liko stipresniąja šalimi. Tai buvo sąmoningas valdžios žaidimų specialisto Hitlerio veiksmas, taip apribojant Gebelso įtaką kultūriniam gyvenimui, drauge neleidžiant įsibėgėti dar liberalesnėms jo idėjoms. Hitleris dažnai sukurdavo vidinę konkurenciją, kad abi pusės taptų priklausomos nuo jo. Į „Amt Rosenberg“ laikui bėgant įstojo šimtai darbuotojų, tarnyba atliko svarbų vaidmenį nacistams vagiant meno kūrinius.
Vis dėlto Adolfo Hitlerio kišimasis į debatus dėl kultūros politikos krypties paliko ir klaustukų. Jei Hitleris kritikavo abi puses, tai kokia meno kryptis teisinga? Debatai truko dar porą metų, tik buvo gerokai ramesni. Ernsto Rėmo nužudymas buvo įspėjimas visiems tiems, kas per daug išsišoka.
Jozefui Gebelsui teko suprasti, kad simpatijos ekspresionizmui vėliau gali kelti grėsmę jo valdžios pozicijoms, ypač kai sarginis šuo Rozenbergas stebi kiekvieną ideologinį propagandos ministro kryptelėjimą. 1935-ieji laikomi lūžio metais Gebelsui. Nuo tada jis pasirinko antimodernistinę kultūros politiką.
Galiausiai Gebelsas tapo lygiai tokiu pat fanatišku modernistinių krypčių priešininku kaip Rozenbergas ir net savinosi konkurento retoriką ir metodus. „Entartete Kunst“ idėja buvo ne Gebelso, o paremta völkisch judėjimo rengtų panašių parodų tradicija. Jos buvo vadinamos gėdos parodomis (Schandausstellungen). 1936 m. pabaigoje Gebelsas galutinai apsisprendė dėl modernizmo. Jis baiminosi, kad išpuoliai prieš meną dar iki 1936 m. Berlyno vasaros olimpiados gali sulaukti per daug neigiamų atgarsių tarptautiniu mastu.
Spalį Gebelsas uždarė modernistinio meno skyrių Berlyno Kronprinzen rūmuose. Lapkritį pasirodė liūdnai pagarsėjęs meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstybės kultūros rūmuose dirbančius liberalesnių pažiūrų žmones. Gruodį nauju rūmų tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas aiškiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji vėjai. Cygleris tarp nacistų išgarsėjo idealizuotais aktais, tačiau modernistai iš jo šaipėsi ir vadino „vokiečių gaktaplaukių meistru“. Adolfas Cygleris gavo progą atkeršyti, kai Gebelsas jam pavedė atlikti Vokietijos meno muziejų valymą. Triukšminga ir radikalių pažiūrų völkisch judėjimo atstovė Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti išsigimusio meno, pirmiausia „kosmopolitinio“ ir „bolševikinio“, valymą.
Vasarą pradėtas valstybės mastu vykdytas vokiškų kolekcijų plėšimas neapsiėjo be protestų. Nacionalinės galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanfštaenglas (Eberhard Hanfstaengl) priešinosi, todėl Gebelsas atleido jį iš darbo. Tik kai kuriems kūriniams pavyko išvengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo birželį ir liepą grobis sudarė parodos „Entartete Kunst“ pagrindą.
1937 m. rudenį Gebelsas ėmėsi antros vokiečių meno kolekcijų atakos. Buvo paimta dar 11 500 kūrinių iš 101 muziejaus. Pašalinti 1 052 Emilio Noldės darbai. Iš viso Cyglerio grupė iš vokiečių meno kolekcijų pagrobė 17 000 kūrinių. 1938 m. kovą propagandos ministras pranešė, kad Vokietijos muziejai „išvalyti“.
Kampanija buvo didelė Gebelso sėkmė, jis dabar iš peties ėmėsi antimodernistinės kovos. Savų ekspozicijų plėšimas pranašavo blogą ateitį.
Vis dėlto kai kas liko neišspręsta: ką daryti su konfiskuotais meno kūriniais? Laukiant sprendimo kūriniai buvo sandėliuojami viename Koperniko gatvės name Berlyne. Sandėlis niekam nekrito į akis. Hermanas Geringas, kurio asmeninė kolekcija Karinhalės dvare sparčiai didėjo, pasiuntė į Koperniko gatvę savo agentą Zepą Angererį (Sepp Angerer) apsaugoti vertingų Munko, van Gogo ir Sezano darbų. Vėliau kai kuriuos jų slapta pardavė olandų bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).
Norėdamas nuspręsti meno kolekcijos likimą, 1938 m. sandėlį aplankė Adolfas Hitleris. Jis nutarė, kad vyriausybė niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienoraštyje įrašė turįs vilčių „šiek tiek uždirbti iš to šlamšto“. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklausė Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haberštokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindinį vaidmenį vėlesniuose įvykiuose. Nyderšionhauzeno rūmuose už Berlyno buvo įkurta „galerija“, kurioje kūriniai už vyriausybei reikalingą užsienio valiutą buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. Šveicarijos mieste Liucernoje viešbutyje „Grand Hotel National“ surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistrų darbai. Tarp jų žymusis Vincento van Gogo „Autoportretas“, Pablo Pikaso „Absento gėrikas“ ir Anri Matiso „Mauduolės su vėžliu“. Nors ir pradėta pardavinėti, Koperniko gatvėje ir toliau liko tūkstančiai kūrinių. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulptūros bei 3 825 akvarelės darbai buvo nugabenti į netoli nuo sandėlio esančią Berlyno gaisrinę. Vidiniame jos kieme kūriniai buvo sudeginti per gaisrininkų pratybas.
4 SKYRIUS
Kelias į Vašingtoną
DIDŽIOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Vašingtone atminimo salė buvo sausakimša. Į šventyklą panašioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasdešimties pasaulio šalių atstovai. Pro mažus šoninius langus buvo matyti apšviestas Vašingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo rožes priešais stačiakampį juodo marmuro bloką su plevenančia liepsna. Į karsto formos bloką buvo supilta žemė iš 38 vokiečių koncentracijos stovyklų.
Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai iš viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad išspręstų didžiausios XX a. vagystės klausimą. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkričio 30 d. prasidėjo trijų dienų Vašingtono konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo