teisininkai ir verslininkai glaudžiai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko sąskaitą, į kurią Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorarą už parduotus „Mano kovos“ (Mein Kampf) egzempliorius.
Programa taip pat atskleidė, kad 1938–1945 m. nacistai pervedė į Šveicarijos bankų sąskaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto pervežta į Šveicariją iš žydų pavogtu auksu. Krauju aptaškytas auksas buvo patikimai saugomas Šveicarijos bankų.
Šie radiniai privertė bankus pakeisti poziciją, taip pat buvo suburta istorikų grupė bankų vaidmeniui karo metais tirti. Išgyvenusios holokausto aukos 1996 m. spalį Niujorko teisme pateikė didžiausiems Šveicarijos bankams 20 milijardų dolerių ieškinį. Tuo pat metu Stiuartas Aizenštatas paviešino ataskaitą apie Šveicariją, kurioje šalis buvo vadinama „nacistinės Vokietijos banku“.
Po Šveicarijos bankų skandalo ir daugiau šalių nutarė, kad atėjo metas praskleisti paslapties skraistę, jos atvėrė archyvus ir pradėjo tyrimą. Surengtos kelios tarptautinės konferencijos holokausto ekonominių klausimų tema. Vienoje iš jų (Londono konferencija nacių aukso klausimais, 1997; The London Conference on Nazi Gold 1997) mėginta išsiaiškinti, kiek aukso buvo pavogta, kur jis dingo ir ką su tuo daryti. Dalyvavo 41 šalis, tarp jų ir Vatikanas, patekęs į skandalą, kai buvo apkaltintas priglaudęs nacių auksą.
Karo metais nacistai grobė auksą iš okupuotų šalių aukso atsargų, taip pat iš privačių žmonių, daugiausia žydų. Po karo JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija įsteigė Trišalę aukso klausimų komisiją (The Tripartite Gold Commission), kuri dešimtims Europos šalių padalijo Vokietijoje rastas 337 tonas vogto aukso. Vis dėlto komisija nusprendė negrąžinti aukso privatiems asmenims, nes buvo laikoma, kad tokios kompensacijos neįmanoma administruoti.
1997 m. Londono konferencijoje buvo įkurtas Kompensacijų nacių persekiojimo aukoms fondas (The Nazi Persecutee Relief Fund), skiriantis holokausto aukoms pinigines kompensacijas.
1998 m. Stiuartas Aizenštatas paviešino antrą ataskaitą, kurioje buvo tiriami nacistinės Vokietijos santykiai su kitomis neutraliomis šalimis: Argentina, Ispanija, Portugalija, Turkija ir Švedija. Ataskaita atskleidė platų nacistinės Vokietijos prekybos tinklą ir kelius, kuriais turtas buvo išvežtas į „neutralias“ valstybes.
Po bankų sąskaitų, draudimų ir aukso liko dar vienas, pasak Veslio A. Fišerio, toks sunkus klausimas, kad daugelis bijojo net pradėti diskusijas.
„Po 1997 m. Londono konferencijos JAV užsienio reikalų ministerija pasiūlė surengti konferenciją bendriesiems nuosavybės klausimams spręsti. Tai davė impulsą Vašingtono konferencijai. Vis dėlto dalyviams susirinkus jau buvo pradėta spręsti aukso, draudimų ir banko sąskaitų reikalus, tačiau viena sritis iš esmės liko neaptarta ir nereglamentuota jokių tarptautinių susitarimų. Menas. Apie jį prašnekta vėliausiai, nes tai pasirodė sunkiausiai išsprendžiamas klausimas.“
1945 m. vasarą MFAA ėmėsi beveik neaprėpiamo darbo – bandė išaiškinti didžiausią istorijoje meno vagystę. Nors vieta šiai veiklai pasirinkta vadovaujantis praktiniais sumetimais, ji buvo labai simbolinė: politinis nacistų judėjimo centras Miunchene. Į nacionalsocializmo širdį plūdo meno kūriniai iš visų Vokietijos kampelių. Buvo galvota ir apie „Haus der Deutschen Kunst“, bet nuspręsta, kad muziejus nėra didelis. Todėl jis tapo valgykla ir generolo Patono karininkų klubu. Dabar Adolfo Hitlerio galerijose vokiečių menui skambėjo išsigimusio džiazo akordai.
Fiurerio rūmuose ir aplinkiniuose pastatuose pradėti dideli parengiamieji darbai, kad patalpos galėtų priimti pasaulinės reikšmės meno kūrinius. Bombų pažeistus pastatus reikėjo ne tik remontuoti ir stabilizuoti drėgmės lygį, bet ir gerai apsaugoti. Vieta oficialiai pavadinta Miuncheno centriniu surinkimo punktu (Munich Central Collecting Point), be to, ją reikėjo išminuoti ir patikrinti, ar nėra likusių nesprogusių bombų – viena sprogo pastate dar 1945 m. liepą.
Reikėjo skubėti. 1945 m. vasario pradžioje vykusioje Jaltos konferencijoje JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis ir Tarybų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas kūrė Europos ateities planus. Vokietija turėjo būti padalyta į keturias nugalėtojų okupuotas zonas.
MFAA iškilo spręstina dilema – Altauszė ir keli šimtai kitų meno saugyklų atsidūrė per Jaltos konferenciją Tarybų Sąjungai priskirtose teritorijose.
Armijos nesustojo ties žemėlapyje dar prieš karo pabaigą pažymėtomis ribomis. Taip amerikiečiai keliose vietose giliai įsiskverbė į Tarybų Sąjungos zoną. Tai sukėlė įtampą, Stalinas reikalavo, kad britų ir amerikiečių pajėgos iš ten atsitrauktų ne vėliau kaip iki liepos pirmos. Nerimą keliančios žinios iš Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų vertė amerikiečių žinybas veikti greitai ir tuoj pat evakuoti meno kūrinius į amerikiečių zoną. Buvo pranešta, kad Raudonoji armija jau išsijuosusi atsiima karo padarytos žalos kompensacijas savindamasi meno kūrinius. Pakeliui į Berlyną Stalino trofėjų brigados aptiko dideles meno kūrinių saugyklas, o sostinėje ir apylinkėse į jų rankas pateko karališkieji lobiai – Berlyno muziejų kolekcijos. Pirmieji traukiniai su trofėjais pajudėjo iš Berlyno į Maskvą nacistinei Vokietijai dar nekapituliavus. Pilyje už miesto aptiktos Nacionalinės galerijos kolekcijos. Kasyklose ir bunkeriuose už Dresdeno rastos miesto muziejų kolekcijos, kurios buvo evakuotos dar prieš tų pačių metų vasarį vykusį kraupų bombardavimą, pavertusį kultūros centru vadintą miestą svilėsiais dvokiančiu skeletu.
Diduma radinių išsiųsta į Puškino muziejų Maskvoje. Kiti pražuvo arba buvo išgrobstyti nesaugomą meno slėptuvę aptikusių kareivių arba vietinių gyventojų. Sklido gandai, kad juodojoje rinkoje už porą aulinių buvo galima gauti Albrechto Diurerio kūrinį.
Skubėdami laiku ištuštinti kasyklą, prie Altauszės MFAA karininkai, kareiviai ir kalnakasiai darbavosi kiauromis paromis. Vokiečiams prireikė daugiau nei metų, kol užpildė kasyklą, o dabar reikėjo viską sutvarkyti vos per kelias savaites. Britų pajėgos savo zonoje irgi pradėjo evakuoti meno kūrinius ir steigti surinkimo punktus. Liepą į Miuncheno centrinį surinkimo punktą plaukė tūkstančiai meno darbų. Netrukus paaiškėjo, kad šių erdvių patalpų neužteks. Pietų Vokietijoje įrengta daugiau surinkimo punktų. Vakarų sąjungininkai ėmėsi meno prekeivių, ekspertų ir kitų svarbių asmenų ir jų apklausų. Jos padėjo suvokti ne tik vagysčių dydį, bet ir fanatiškas ambicijas. Tai buvo ne paprastas plėšikavimas per karą, o aukščiausiu politiniu nacistinės Vokietijos lygiu suplanuotas veiksmas.
Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių 1945 m. šis nusikaltimas liko daug baisesnių nacių veiksmų šešėlyje. Po pasaulį pasklidus nuotraukoms iš koncentracijos stovyklų, meno vagystės atrodė kaip nekaltas sukčiavimas.
Meno kūrinių ateitis 1945 m. ir toliau liko neišspręsta. Pavyzdžiui, prancūzai norėjo, kad jų šalyje dingę arba sunaikinti kūriniai būtų kompensuoti tokios pat vertės vokiškų kolekcijų darbais. Dauguma, taip pat ir MFAA karininkai, tikėjosi, kad bus sukurta tarptautinė komisija ir šalys nugalėtojos bendromis pastangomis išspręs meno likimo klausimą.
To neįvyko. Tarybų Sąjunga savo karo grobį jau buvo išvežusi į Maskvą. Liepos viduryje vykusioje Potsdamo konferencijoje buvusių sąjungininkų santykiai ėmė kaip reikiant braškėti. Sugriautoje Vokietijoje reikėjo pasirūpinti milijonais benamių ir badaujančių žmonių, todėl meno problemą kariškiai norėjo išspręsti kuo greičiau. Vis dėlto dauguma dalyvių suprato, kad restitucijos procesas truks ilgus metus, o gal net dešimtmečius.
Vienas Patono generolų Liucijus D. Klėjus (Lucius D. Clay), netrukus paskirtas kuruoti amerikiečių zoną, suformulavo restitucijos filosofijos gaires. Klėjus meną suskirstė į tris kategorijas. Į pirmąją (A) pateko darbai, kuriuos buvo lengviausia priskirti pavogtųjų kategorijai. Tai okupuotose šalyse nacistų iš viešųjų įstaigų