prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.
– Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.
Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.
– Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.
Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.
– Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą, – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.
Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.
– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.
Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.
– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.
Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.
Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys praėjus tik savaičių savaitėms, o ypač po pokalbių su Zamercevu, išsinešdinus sovietinių medžioklių gaujoms, šį sykį jau išsiblaiviusioms, be arklių, pasišviečiančioms kelią žibintuvėliais ir priekiniais automobilių žibintais, – pasiryžęs atlikti tai, kaip dera. Bet ir šiąnakt išsiruošė lygiai taip pat, žengė pro duris, irdamasis į priekį, sulinkęs nuo Šandoro svorio, po arkų šviesomis ir mirkčiojančiais gatvių žibintais, išsilenkdamas patrulių, tik šie iš tiesų buvo ne patruliai, o likučiai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miestą.
Tuomet jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.
– Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.
Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.
Jūreivio burna
– BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.
– Ar jam pavyko?
– Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.
– Ar yra toks muziejus?
– Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.
– Kaip tu ten patekai?
– Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę