.

vakarienės mudu nurinkome indus. Padaviau Morisui į ritinėlį susuktos sausainių tešlos.

      „Gal norėtum sausainių? Tu supjaustyk, o aš iškepsiu.“

      Ištiesiau jam peilį, bet berniukas nesuprato, ką jam daryti. Parodžiau, kad reikia atpjauti piršto storio griežinėlį, o tada jį perpjauti į keturias dalis. Morisas atidžiai išklausė ir ėmėsi darbo. Išdėliojome griežinėlius ant skardos, įkišome ją į orkaitę ir po penkiolikos minučių jau gardžiavomės šiltais sausainiais su šokolado gabalėliais, užsigerdami pienu.

      Desertas Morisą sužavėjo – nedažnai jam tekdavo ragauti ko nors panašaus. Tai buvo vaišės, o vaišinamas jis buvo išties retai. Desertas tapo mėgstamiausia jo vakarienės dalimi, kai mudu drauge vakarieniaudavome. Jis atsidėjo keturis sausainius namo.

      Devintą valandą pasakiau Morisui, kad jam jau laikas eiti. Negalėjau patikėti, jog niekam nerūpi, kur jis užtruko iki vėlumos. Suvyniojau lėkštę maisto, bet prieš jam išeinant dar norėjau šį tą sužinoti.

      „Morisai, noriu tavęs kai ko paklausti. Ar tu namuose turi savo dantų šepetuką?“

      „Ne“, – atsakė jis.

      „O rankšluostį ir plaušinę?“

      „Ne.“

      „O muilo ar turite?“

      „Neturime, panele Laura.“

      Iš spintos išėmiau rankšluostį ir plaušinę. Geriau pasiraususi radau ir naują dantų šepetuką, dantų pastos ir gabalėlį muilo. Sudėjau į plastikinį maišelį kartu su maistu. Vėliau sužinojau, kad viskas, ką Morisas parsinešdavo namo, kažkur pradingdavo. Jis nežinojo, kas viską pasiima – seserys ar dėdės, bet daiktai it skradžiai žemę prasmegdavo. Neapsikentusi nupirkau Morisui rakinamą spintelę, kurioje jis pradėjo laikyti savo daiktus.

      „Ir dar vienas dalykas, – pridūriau. – Turiu tau staigmeną.“

      Moriso akys sublizgo.

      „Ar norėtum šį šeštadienį nuvažiuoti pasižiūrėti Mets komandos rungtynių?“

      Berniukas nušvito. Net po daugelio metų aš vis dar prisimenu jo veidą tą akimirką – jis buvo nušviestas begalinio džiaugsmo.

      „Bet paklausyk manęs, Morisai. Reikia, kad tavo mama pasirašytų raštelį, jog ji leidžia tau važiuoti mano automobiliu į rungtynes, gerai? Ar gali nunešti jai šį lapelį ir paprašyti, kad pasirašytų?“

      Išspausdinau sutikimo raštelį ir padaviau Morisui. Pasakiau, jog lauksiu jo trečiadienį toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku su rašteliu.

      „Jeigu neatneši raštelio, į rungtynes tavęs nesivesiu, – pakartojau. – Privalai gauti mamos parašą ir atnešti raštelį man.“

      Jis pažadėjo gauti leidimą ir perduoti man raštelį trečiadienį.

      „Labai ačiū už vakarienę ir visa kita“, – padėkojo Morisas.

      Palydėjau jį iki vestibiulio ir iki durų, prie kurių vėl stovėjo Stivas.

      „Labos nakties, Morisai“, – atsisveikino durininkas.

      Morisas net krūptelėjo. Durininkas sužinojo, kuo jis vardu.

      Trečiadienio vakarą prie Penkiasdešimtosios gatvės kampo aš laukiau Moriso su mamos pasirašytu rašteliu. Praėjo dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt. Laukiau iki be penkiolikos aštuonios.

      Morisas taip ir nepasirodė.

      7. Mamos daina

      Per vieną iš pirmųjų susitikimų – nepamenu, kada tiksliai tai buvo, – paprašiau Moriso daugiau papasakoti apie mamą. Jis iš viso nenorėjo apie ją kalbėti, bet aš neatlyžau. Norėjau sužinoti apie ją kuo daugiau. Galų gale, juk aš leidžiu laiką su jos sūnumi, taip sakant, kėsinuosi į tai, kas priklauso išskirtinai jai. Nejaugi motinai išties nerūpi, ką veikia jos sūnus, su kuo jis leidžia laiką?

      „Morisai, ar tavo mama dirba?“ – pasiteiravau.

      „Ne.“

      „O ką ji veikia visą dieną?“

      „Tvarkosi namuose. Siurbia grindis ir šluosto dulkes.“

      Man tai pasirodė gana logiška – juk daug mamų yra namų šeimininkės. Iš karto mintyse susidariau Moriso motinos vaizdinį: užguita, išsekusi, apsupta daugybės vaikų, be vyro, galinčio jai padėti. Ir drauge vis dar bandžiau suvokti, kaip tokio amžiaus berniukas vėlų vakarą gali pats vienas šlaistytis gatvėmis. Kokia motina tai leistų? O jeigu ji jam tai leidžia, kodėl Morisas nepasirodė trečiadienį? Gal jo motina nenori, kad į rungtynes jis eitų su manimi? Ar ji tikrai domisi jo gyvenimu?

      Kai Morisas nepasirodė su rašteliu, nusprendžiau turinti pati viską išsiaiškinti. Ryžausi nueiti į Moriso namus ir susipažinti su jo motina.

      Žinojau tik tiek, kiek pasakė Morisas: kad jis gyvena su mama, močiute ir sesėmis Brajanto parko socialiniame būste. Per žinias buvau girdėjusi apie socialinius būstus Niujorke, bet niekada nesilankiau tokiuose namuose, nebuvau net arti jų. Nusprendžiau, jog bus geriau, jei eisiu ne viena, todėl pasikviečiau savo draugę Lizą, gyvenančią tame pačiame aukšte kaip ir aš, eiti kartu. Ketvirtadienį po darbo mudvi nuėjome iki Brajanto parko socialinių būstų namo ant Penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampo.

      Tai buvo tankiai apgyvendintas, bet smarkiai apleistas rajonas Manhatano centre, vos už kelių kvartalų nuo Taimso aikštės. Namas dvylikos aukštų, kalkakmenio fasadu, suderintu su parudavusių plytų eksterjeru. Paėjėjus kiek tolėliau yra Edo Salivano teatras, kuriame dabar rengiami Deivido Letermano pasirodymai, o anuomet ten buvo filmuojamos CBS kanalu rodomos komedijos „Keitė ir Elė“ serijos. Vėliau Morisas man papasakojo, kaip tie filmavimai padėjo jam išgyventi. Jis nueidavo į teatrą, pasėdėdavo salėje tarp žiūrovų, paskui pra-smukdavo už kulisų ir valgydavo filmavimo komandai patiektą maistą. Po kurio laiko visi pradėjo galvoti, kad garso operatoriaus padėjėjas, aukštas juodaodis vyras, yra jo tėtis. Visa komanda jį pažinojo ir leido jam ten trainiotis, tačiau serialas galų gale baigėsi. Buvo smagu, deja, viskas, kas gera, kada nors baigiasi.

      Mudvi su Liza nuėjome prie pagrindinio įėjimo. Netoliese ant šaligatvio kalbėdamiesi, rėkaudami ir juokdamiesi sukiojosi vyrai ir moterys, o keli vaikai čia pat žaidė ir vaikėsi vienas kitą tarp kieme stovinčių automobilių. Jie buvo maždaug Moriso amžiaus, todėl įsižiūrėjau atidžiau, ar jo tarp jų nėra. Palypėjome tris laiptelius ir pro paradines duris patekome į didžiulį pastato vestibiulį, kur irgi virte virė gyvenimas: šurmuliavo senyvos moterys, maži vaikai ir gerklingi vyrai – triukšmingas, chaotiškas reginys. Čia tvyrojo kažkoks nenusakomas tvaikas: buvo trošku, atsidavė purvu. Sienos buvo nudažytos blizgiais smėlio spalvos dažais, o jeigu čia kada nors ir buvo baldų, jų jau seniai neliko nė kvapo. Grindys purvinos, visur primėtyta laikraščių ir vienkartinių kavos puodelių. Palubėje – dvi dienos šviesos lempos, nušviečiančios vestibiulį nykia blyksinčia šviesa.

      Prie sienos nedidukėje organinio stiklo būdelėje sėdėjo uniformuotas sargas. Jis stebėjo, kaip prieiname, ir pravėrė langelį, kad išgirstų, ko atėjome.

      „Mes esame Moriso Mazycko draugės, – pasakiau aš. – Norėtume jį aplankyti.“

      „Mažojo Moriso? – nustebo sargas. – Jūs jį pažįstate?“

      „Taip, mes jo draugės.“

      Sargas įtariai mus nužvelgė, bet iš būdelės išėjo ir palydėjo mus iki lifto. Pagrindinis liftas, negrabiai nudažytas juodais dažais ir išmargintas grafičiais, neveikė. Todėl sargas mus nuvedė iki krovininio lifto. Jis paspaudė mygtuką, tada pasirodė kitas sargas, tik be uniformos, jis turėjo palydėti iki buto. Krovininis liftas užkėlė mus į penktą