panorėjęs, niekas niekada jo neklausė, kur jis buvo arba kur eina, kad ir koks dienos ar nakties metas būtų. Niekam jis neprivalėjo atsiskaityti ir niekas jo iš tikrųjų neprižiūrėjo.
Kai mudu susipažinome, per visą savo gyvenimą Morisas buvo gavęs vos dvi dovanas.
Kai buvo ketverių, dėdė Juodis padovanojo jam mažą sunk-vežimiuką.
Kitą dovaną jam įteikė močiutė Roza per šeštąjį gimtadienį.
„Imk“, – pasakė ji duodama kažkokį baltą mažytį daiktą.
Tai buvo marihuanos suktinė.
Močiutė Roza buvo maždaug pusantro metro ūgio, bet tvirta kaip uola. Gimusi Šiaurės Karolinos provincijoje, ji užaugo visiškame skurde ir greitai išmoko susitvarkyti su visomis bėdomis. O tvarkėsi ji puikiai todėl, kad buvo stipresnė už tuos, kurie pastodavo jai kelią. Roza buvo daili mergina, išraiškingų akių ir viliojančios šypsenos, dėl jos dėmesio nuolat pešėsi vyrai. Bet anksčiau ar vėliau jie visi sužinodavo vieną dalyką: Rozai nereikia visų tų nesąmonių. „Nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus“, – mėgdavo sakyti ji, o tai reiškė grasinimą nužudyti ir atsikratyti kūno.
Šis grasinimas toli gražu nebuvo iš piršto laužtas – Roza visada su savimi nešiojosi aštrų skustuvą, kurį pati vadino „Betse“.
Morisui patiko valkiotis Rozai iš paskos. Jam patiko atšiaurus jos būdas. Kartą juodu su Roza važiavo metro traukiniu, kai vienas vyriškis padarė didžiulę klaidą užmindamas jai ant Timberland firmos batų. Roza atsistojo ir išvarė jį iš vagono šaukdama: „Traukis, varyk iš čia, čia mano timberlandų vieta!“
Priblokštas vyriokas tesugebėjo išlementi: „Poniute, tau galvoj negerai.“
Į konfliktą įsivėlė ir Morisas, tada dar visai vaikas, ir paliepė jam: „Ei, geriau jau užsičiaupk!“ Nes puikiai žinojo: jei tas vyras pasakys ką nors nederamo, jam teks paragauti „Betsės“.
Pavojus grėsė net Rozai artimiausiems žmonėms. Vienas iš jos draugužių, Čarlis, buvo aukštas perkaręs mikčius. Morisui patikdavo jųdviejų rietenos, nes Čarlis labai juokingai mikčiodavo. Bet vieną vakarą Čarlis leido sau per daug.
„R-r-r-r-roza, – išlemeno jis, – aš tave s-s-s-s-sumalsiu į m-m-m-m-miltus.“
Roza puolė jį su „Betse“ rankoje ir supjaustė visą veidą ir krūtinę. Morisas, per daug išsigandęs, kad pabėgtų, stovėjo ir žiūrėjo, kaip Čarlis kraujuoja ant sofos.
„T-r-r-r-tu beprotė!“ – tepasakė Čarlis.
O Roza atkirto: „Tau labai pasisekė, kad nepataikiau į jungo veną.“
Roza susilaukė šešių sūnų, kurie laikėsi įsikibę jos sijono iki pilnametystės. O ir vėliau jie tai nuklysdavo, tai vėl pas ją sugrįždavo. Morisui jie visi buvo dėdės – žmonės, išmokę jį išgyventi gatvėje, tik neaišku, gerai tai ar blogai.
Pats vyriausias tarnavo jūrų laivyne ir neseniai sugrįžo iš Vietnamo. Morisui patikdavo eiti pasivaikščioti su dėde E, bet kartais šis staiga pasileisdavo bėgti ir palikdavo berniuką gatvėje vieną. Vėliau Morisas klausdavo: „Dėde E, kas nutiko?“
„Nejaugi tu jų nematei? – nustebdavo dėdė. – Vietnamiečių? Jie mane vijosi. Tie siauraakiai bjaurybės mane vijosi.“
Kaip ir kiti broliai, dėdė E vertėsi narkotikų platinimu, tačiau jis buvo smulkus žaidėjas. Dažniausiai broliai neprileisdavo jo prie savo reikalų ir pasikviesdavo tik tada, kai reikėdavo pastiprinimo. Jam tokie dalykai sekėsi, bet ne todėl, kad būtų buvęs itin stiprus ar aršus, o todėl, kad sugebėdavo suplanuoti, kaip užspeisti į kampą ir nubausti šeimos konkurentus.
„Karinis pasirengimas“, – mėgdavo kartoti jis.
Dar buvo dėdė Juodis, taip vadinamas dėl tamsios odos spalvos. Jis buvo protingasis brolis – bent jau gana protingas, nes sugebėjo susirasti mėsos išvežiotojo darbą ir drauge per savo pamainą stumdė kokainą. Po kurio laiko jis legalų darbą metė ir visa galva pasinėrė į narkotikų verslą. Brukline dėdė Juodis garsėjo kaip narkotikų prekeivis: iš jo buvo galima gauti viską, ko reikia, bet jei patekdavai jo nemalonėn, greitai pasigailėdavai.
Trečią brolį visi vadino dėde Šlubiu, nes jis šlubavo. Sėdėdamas kalėjime susidėjo su radikaliais islamistais, „Islamo nacijos“ judėjimo Harlemo atšaka, ir prisigalvojo visokiausių teorijų apie Dievą, velnią ir juodaodžių vaidmenį visuomenėje. Kas kartą atsėdėjęs savo laiką dėdė Šlubis grįždavo prisimokęs įmantriausių žodžių ir galiausiai niekas nebesuprato, ką jis tauškia. „Juodaodis azijietis yra ezoterinių Dievo galių personifikacija“, – tvirtino jis. Morisui šitas dėdė atrodė baisus keistuolis.
Dėdė Senis, antrasis pagal amžių brolis, buvo pats pikčiausias šioje šutvėje. Visi vadino jį Seniu, nes jis atrodė pats seniausias ir geležine ranka vadovavo šeimos verslui. Kaip ir Moriso tėvas, jis buvo žemo ūgio ir lygiai taip pat agresyvus – manė, jog tokius berniukus kaip Morisas namie reikia lupti, kad išmoktų apsiginti gatvėje. Todėl dėdulė berniūkštį dažnokai apiberdavo smūgiais ir spyriais. Vaikystėje Morisas girdėjo gandų, jog dėdė Senis yra nužudęs kelis žmones.
Negana to, dėdė Senis buvo stambiausias šeimoje ir jam labiausiai sekėsi prekiauti kvaišalais. Kai devintojo dešimtmečio pradžioje Niujorke staiga išpopuliarėjo krekas, dėdė Senis irgi prisidėjo prie šios mados bangos: pirkdavo kokainą iš Dominikos prekeivių Šimtas keturiasdešimt penktojoje gatvėje, namuose gamindavo kreką ir perparduodavo jį Brukline. Kartais eidamas narkotikų dėdė pasiimdavo ir jaunėlį Morisą. Automatais ginkluoti vyrai apieškodavo Morisą, o paskui įremdavo jam į kaktą pistoletą ir laikydavo tol, kol jo dėdė atsiskaitydavo už narkotikus. Nors buvo vos dešimties, Morisas nebijojo į save nutaikyto ginklo. Jis puikiai suprato, kad tai tiesiog formalumas.
Jauniausias iš jų, vos ketveriais metais vyresnis už Morisą, buvo ne toks atšiaurus. Tikras gražuolis, merginų numylėtinis, ir Morisas jį pažinojo kaip dėdę Gražuolį, o kartais jį kas nors pavadindavo dėde Kazanova. Be to, jis buvo vienas iš protingesnių, nors protas jam nieko gero nedavė. Dėdei Gražuoliui nesisekė prekiauti narkotikais, jis dažnai atsidurdavo kalėjime. Ir šiandien jis sėdi federaliniame kalėjime, nuteistas dešimčiai metų už prekybą narkotikais.
Na, o paskutinis dėdulė save laikė perspektyviu hiphopo atlikėju ir pasivadino sceniniu slapyvardžiu – Eliksyras. Dėdė Eliksyras mirtinai bijojo policijos, todėl niekada nepadėjo broliams stumdyti kvaišalų. Tačiau marihuanos rūkė daugiau nei jie visi kartu sudėjus. Jis nuolat vaikščiojo apsirūkęs, į gyvenimą žvelgė tarsi per miglą, apsvaigęs kūrė tekstus savo dainoms, deja, niekada jų neužbaigdavo. 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis turėjo būti Pasaulio prekybos centre, kur kartais uždarbiaudavo išnešiodamas paštą. Bet tądien buvo per daug apsirūkęs, kad į darbą nueitų laiku, todėl dar būdamas namuose per televizorių pamatė, kaip pirmasis lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.
„Mišele, – pasakė jis savo žmonai, – į darbą šiandien neisiu, nes lėktuvas numušė mano bokštą.“
„Derekai, baik išsisukinėti“, – sudraudė ši.
Tada dėdė Eliksyras pastebėjo, kad pastatas, kuriame jis dirba, vis dar stovi, todėl nuėjo rengtis ir ruoštis į darbą. Bet jam rišantis batus, kitas lėktuvas įsirėžė į antrąjį bokštą dvynį.
„Lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą, – pranešė jis ir išsidrėbęs ant sofos susisuko dar vieną „žolės“ suktinę. – Dabar tai tikrai niekur neisiu.“
Po kelių dienų Morisas jo paklausė: „Dėde, ar žinai, kaip tau pasisekė?“
„Sėkmė čia