jis grįžo prie liepsnojančio laužo ir salmedžio dūmų ir ėmė vėl mušti savo murą – būgnelį, siekdamas pasinerti į transą, kad galėtų peržengti įprastas proto ir egoizmo ribas.
Jo mušamas taktas skverbėsi vis gilyn, iki pat kaulų smegenų, ir pajutau, kad tuoj kažkas pasikeis tiek išorėje, tiek viduje – tarsi tuoj mus užklups baisi audra.
Ir, žinoma, mūsų akys užsimerkė, o kūnai ėmė virpėti.
Ėmiau prarasti laiko nuovoką. O kartu ir savęs pajautimą.
Ar čia, prie skaisčiai raudonos šventyklos, sėdžiu kelias valandas, dienas ar jau ištisus mėnesius? Ar čia atvykau tik šiandien, ar šioje vietoje gimiau? Ar aš kūdikis, ar senis? Vyras ar moteris? Medis ar varna? Žemė ar dangus?
Man prieš akis sumirgėjo nesuskaičiuojama daugybė žvaigždynų, prasiskverbiančių pro besileidžiančias sutemas, kai šamanas paliepė Samueliui paguldyti mane ant nugaros. Būgnijimas vis dar nesiliovė, bet mačiau, kaip Kušalas Magaras priklaupė ir pylė kažkokio lipnaus skysčio man į gerklę, ant krūtinės, pilvo ir kirkšnių.
Mačiau, kaip jis ant mano kūno skaisčiai raudonu cinoberiu dažytais pirštais piešė įmantrias linijas, vis kartodamas tuos pačius vibracinius bidžos skiemenis.
Man į šnerves jis įlašino gaivinamai aitraus aliejaus, nuo kurio ėmė degti sinusai ir ištino liežuvis; paskui ėmė tirpti mano veidas, tinti galva, o akys išsiplėtė taip, kad galėjau įžvelgti kiekvieną tūkstančių žvaigždžių spindulėlį.
O tada tokį staigų, nesuprantamą patinimą užgesino nauju šventintu aliejumi.
Kušalas Magaras abiem rankom susiėmė už širdies, o paskui giedodamas ėmė taip kumščiuoti man į pilvą, kad kratėsi ir mano rankos, ir kojos.
Mano krūtinė pradėjo stingti tarsi atsidūrusi kalnų sniegynuose. Mano bamba, atrodė, tuoj užsiliepsnos.
Išsitiesiau, kad pagaučiau jo rankas.
Bandžiau sušukti, kad jis liautųsi.
Tačiau visą kūną ir protą siaubingai tampė ritmingos konvulsijos.
Antroji dalis
XII skyrius
Mano esybė sklando laiko bangose,
Iš tolo ją stebiu.
Nors virš snieguotų keterų horizonte saulės dar nebuvo matyti, tačiau rytuose išraudęs dangus jau skelbė naują dieną.
Pabudau nuo varnų klegesio. Suvokiau, kad guliu susirietęs po krūva vilnonių antklodžių ir čia praleidau visą naktį. Ištraukiau ranką, kad patrinčiau nušalusią nosį, ir supratau, jog naktį sušalti man neleido šalia įsitaisęs pusbrolis.
Jau norėjau patyliukais išsėlinti iš guolio, kai pajutau, kad visas drebu. Ir drebulys man pasirodė toks keistas, kylantis iš pačių kaulų smegenų, tarsi virpėtų kiekviena mano kūno ląstelė.
Vargais negalais prisiverčiau atsisėsti, nusiraminti ir prisiminti, kas vyko per pastarąsias dvylika valandų. Tačiau kad ir kaip giliai bandžiau įkvėpti gaivinančio kalnų oro, kad ir kaip plačiai bandžiau prasimerkti brėkštančioje aušroje, galvoje buvo visiškai tuščia.
Neradau žodžių, kurie įvardytų tai, kas vakar vakare įvyko čia, ant šamano šlaito, nemokėjau apsakyti to nesuvokiamo sąmyšio, sudrebinusio mano pasaulį.
Milžiniškomis pastangomis sugebėjau prisiminti giesmes ir būgnus, dūmus ir aitrų aliejaus aromatą. Blausiai prisiminiau pilve degančias liepsnas ir ledus, spaudžiančius krūtinę. Nepaliaujamų spazmų paralyžių.
O tada per visą kūną nuvilnijo nenusakomas išsilaisvinimo jausmas.
Užsimerkiau, tarsi tikėdamasis, kad tamsoje geriau viską prisiminsiu. Įsiklausiau pats į save: vis dar negalėjau liautis drebėjęs, bet pasikeitė ir dar kažkas, tik niekaip nesugebėjau įvardyti kas tai – baimė ar nevaldomas nerimas.
Susimąsčiau, kodėl taip lengvai priėmiau nepažįstamojo kvietimą. Juk nesu nei itin didelis drąsuolis, nei pašėlęs nutrūktgalvis, tačiau, kaip dabar atrodė, nepateisinamai lengvai patikėjau jam savo kūną ir protą.
Ir kas dabar? Turėčiau gėdytis savo nuogybės? Pabėgti ir šį senioką įskųsti valdžiai? Jei taip, už ką? Už nepateisinamą familiarumą, kuriam pats „pasirašiau“? Ar už nesuvokiamą ritualą, pasibaigusį mano paties pusmėnulio nektaro auka?
Mano krūtinę beužliejančios panikos bangą sustabdė staiga pasigirdęs knarkimas. Apsisukęs apkamšiau Samuelį ir negalėjau nenusišypsoti pamatęs, kaip jis dėkingai išsiviepė per miegus, tačiau ir vėl sudvejojau, kas yra mano linksmasis pusbrolis: ar mano kelionės čia bendražygis, ar kokio sąmokslo bendrininkas?
„Brolau, – mano mintis nutraukė netikėtai pasigirdęs balsas, – mūsų Tradicijos išmintis yra visko, kas gyva, esmė, ir dirvos, ir lapų, ir odos, ir žvaigždžių pagrindas.“
Buvau taip susitelkęs ties savo kūno virpesiais, kad net nepastebėjau, kaip prisiartino jis – žmogus, apie kurį nežinojau visiškai nieko, tik tiek, kad atrodė jis tikrai žmogiškas. Kušalas Magaras jau kurį laiką kurstė ugnį, kad ši vėl įsidegtų, o dabar priėjo ir padavė man imbierinės arbatos su pienu. Ir dar žvilgsniu parodė, kad turiu gerti iš karto, nelaukdamas, kol gėrimas atvės.
„Ir kaip tau atrodo – iš kur mūsų protėviai patys išmoko suvokti tas visas žinias, slypinčias tiek mumyse pačiuose, tiek kosmose, kuriuo skriejame?“ – paklausė jis, sėsdamasis šalia manęs su garuojančiu puodeliu rankose.
Papūčiau arbatą, atsakydamas į jo klausimą papurčiau galvą ir gurkštelėdamas akylai stebėjau, ką jis darys toliau.
„Iš gurubuvos, – paaiškino jis, – gerbiamo tėvo ir mokytojo, kuris vis dar čia: miške, slėniuose ir kalnų viršūnėse. Ir net iš dalies arbatoje, kurią dabar geri.“
Atsargiai pasižiūrėjau į tą saldų, balkšvą skystį, o tada vėl į žmogų, kuris man vis dar neatrodė įtartinas, net ir po tų nesuvokiamų apeigų, kurias jis man vakar surengė.
„Gurubuva nėra žmogus, brolau, – užtikrino jis mane. – Tai mūsų mokomieji augalai: kurpelės, drignės, kanapės, kobriškoji lelija, salmedis ir durnaropės. Kiekvienas iš jų turi savo tikslą ir naudą. Yra netgi medis pavadinimu dhžankris, kuris padeda pagilinti miegą. Išmintingi mokytojai panaudoja įvairiausias natūralias priemones, kad padėtų savo mokiniams aiškiau pažvelgti į savo tikrąją, o kartu ir į visos visatos prigimtį.“
Tyrinėjau šamano šviesias, ryžtingas akis, kurias supo galybė raukšlelių – akivaizdu, jam nesvetima nerūpestinga šypsena. Jo rusvi skruostai buvo sveikai įraudę nuo gaivaus kalnų oro, o lūpos neįsitempusios, pasirengusios nuoširdžiai prabilti. Kažkodėl man šis žmogus patiko, pasitikėjau juo, nors negalėjau nei suvokti, nei juo labiau paaiškinti tokio pasitikėjimo priežasčių.
Samuelis sukrutėjo ir atsisėdo guolyje, ir jo rankose tuoj atsidūrė karštas arbatos puodelis.
„Ar tau viskas gerai, dadžū?“ – paklausė jis.
Nenutuokiau, ką atsakyti. Ką tik sužinojau, kad buvau apsvaigintas.
„Aišku, gurubuvos augalai naudojami tik turint aiškų tikslą, kai išmintingas mokytojas nori padėti savo mokiniui įveikti jį ribojančias baimes, – mane ir vėl nustebino Kušalas Magaras. – Jų reikia, kad susilpnėtų vyriškoji logika ir suvaržymai ir pagerėtų įžvalgumas.“
„Ar būtent tai patyriau vakar naktį? – kimiai paklausiau, vis dar mėgindamas susieti padrikus savo iniciacijos atsiminimus. – Susilpnėjo