viena nuo kitos priklauso. Todėl Tradicijos pamokymai ir patarimai dažnai lyginami su audimu, kai sujungiamas vidus ir išorė, subjektas ir objektas – „tu“ ir „aš“. Pamokymų ir patarimų „tinklas“ padeda mums praplėsti savo sąmonę ir veda išminties link.“
„Be to, tantra gali būti ir „pagrindinis vaistas“, – pridūrė Samuelis, į puodą berdamas dar arbatžolių ir imbiero šaknies ir maišydamas kunkuliuojantį vandenį mediniu šaukštu. – Ir, man atrodo, malajaliai pietuose sieja tantrą su savo kalbos žodžiu thantram, kuris reiškia „labai protingą mintį“!“
„Taip ir yra, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Tačiau mūsų kalnuose manoma, kad žodis „tantra“ sudarytas iš dviejų žodžių: „tan“, kuris reiškia „praplečiantis ar atskleidžiantis žinias“, ir „tra“, nurodančio „įrankį“. Taigi tai yra būdas praplėsti sąmonę ir jos ribas, siekiant išgelbėti mus nuo galimai nežmogiško elgesio, kuris gali pasireikšti kaip ribotos, savanaudiškos pasaulėžiūros padarinys.“
„Tuomet ką pagal šaivinio tantrizmo jogą reiškia joga? – paklausiau. – Juk tikrai neturite omenyje stovėjimo ant galvos ir sėdėjimo lotoso poza?“
Mano ribota patirtis jogos klausimais nebuvo įkvepianti ar džiuginanti. Dažnai tekdavo susidurti su savamoksliais mokytojais, prisigalvojančiais įvairiausių, naujų jogos programų, kurių tikslas, viena vertus, buvo gerai pratampyti raumenis, kad mokiniai būtų patenkinti, o kita vertus, paskleisti kokią naują pseudodvasinę populiariosios psichologijos teoriją. Retai kada man pasirodydavo, kad tos banalios gimnastikos pamokos turi kokią gilesnę prasmę nei eiliuotas dvieilis ant sentimentalaus atviruko ar televizijos viktorinos šūkis.
„Joga vadiname visas šaivinio tantrizmo veiklas, kurių tikslas – išlaisvinti įžvalgą, – paaiškino jis. – Jei ši sąvoka pasirodys tinkamesnė – tai aktyvi, praktinė „metodika“, kuri padeda mums aiškiau suvokti save ir mus supantį pasaulį siekiant įgyti išminties. Pats žodis „joga“ yra kilęs iš veiksmažodžio „yoke“, kuris reiškia sąmoningą ketinimą tai, kas įprastai savanaudiška ir asmeniška, pakeisti tuo, kas empatiška ir universalu.“
„Taip pat šis žodis reiškia „stropiai ir dėmesingai veikti“, – pridūrė Samuelis, – kiek leidžia žmogaus galimybės.“
Nustebęs pasižiūrėjau į savo pusbrolį. „Jau esi visa tai girdėjęs, tiesa?“ – paklausiau.
Jis šelmiškai išsiviepė, kilstelėjo antakius ir toliau maišė arbatą.
„Joga taip pat gali reikšti sąjungą, – tęsė Kušalas Magaras, – bet ne kokia abstrakčia, ezoterine prasme. Greičiau joga vadinamas realiai įgyvendinamas ryšio su pačiu savimi ir kitais sutvirtinimas ir geresnis savęs bei kitų supratimas.“
Vis dar dvejojau.
„Taip pat gali būti naudinga jogą suvokti kaip bergždžių minčių ir veiksmų vengimą. Reikėtų sugebėti įžvelgti gėrį ir naudą visuose patyrimuose, o kartu dosniai dalytis su kitais – tiek, kiek leidžia mūsų sugebėjimai ir galimybės. Juk tikroji joga yra bet kas, kas išlaisvina mūsų sielą ir išplečia suvokimą, padeda gerai ir išmintingai gyventi ir mylėti.“
Šamanui nutilus, pasižiūrėjau jam per petį į liepsnojantį saulės rutulį, besileidžiantį tarp vakarus žyminčių viršukalnių.
Įsiklausiau, kaip kranksi varnos, kudakuoja vištos, kaip švelniam vakaro vėjeliui pučiant bambukų viršūnės braukia per dangaus skliautus, kaip Samuelis siurbčioja arbatą.
Įkvėpiau mane supančių vaizdų ir garsų.
IX skyrius
Geriausiai perprasti Tradiciją gali ramus mokinys, kuris geba medituoti ir kurio širdis nesuteršta pagieža.
„Kodėl aš čia su Jumis?“
Kušalas Magaras dabar dėliojo dubenis su džiovintomis žolelėmis, pajuodusius aitraus aliejaus indus, tamsiai raudonos – siduro spalvos pigmentą ir medvilninio audinio atraižą.
„Man viso šito nereikėjo, – neatlyžau aš. – Net nebuvau girdėjęs apie jūsų kalnų Tradiciją, iki šiandien sutikau Jus.“
Kušalas Magaras pažėrė kruopščiai atrinktų sėklų ir lapų į seną akmeninę grūstuvę.
„Tuomet gal tu čia, – pareiškė jis tyliai, – nes esi pasirengęs.“
„Pasirengęs kam?“ – paklausiau, pats suvokdamas lėkštą savo klausimų paprastumą. Į grūstuvę jis įlašino kelis lašus tamsaus aliejaus ir pradėjo grūsti mišinį.
„Šiuose kalnuose Tradicijos išmintis jau nuo senų senovės perduodama tiesiogiai iš mokytojo mokiniui, bet tik tada, jei mokinys yra pakankamai brandus, kad suprastų kiekvieną tokių mokslų etapą. O jūsų kultūroje, man atrodo, manoma, kad bet kokios žinios turi būti visiems ir visada prieinamos.“
Linktelėjau.
„Na, o pas mus žinios suteikiamos atsižvelgiant į mokinio galimybes prisiimti su jomis susijusią atsakomybę. Kitaip Tradicijos pamokymai ir patarimai galėtų būti netinkamai suprasti ar panaudoti neišmintingųjų ar neįžvalgiųjų. Todėl mokytojas ieško mokinių, turinčių labai konkrečias savybes.“
Linktelėjau trokšdamas kuo greičiau sužinoti, kokios jos, tikėdamasis, kad vieną dieną ir pats galėsiu būti bent iš dalies mokytis tinkamas.
„Visų pirma, būtinas sveikas kūnas-protas.“
„Kūnas-protas?“ – perklausiau, įsivaizduodamas, kad įsivėlė vertimo klaida.
„Ką jūsų mokslas įvardija kaip „kūną“, atskirtą nuo smegenų veikla pagrįsto „proto“, mes suvokiame kaip neskaidomą, nedalomą visumą. Nepaliečių kalboje čhaitanja reiškia „sąmonę“, o čola reiškia „kūną“. Kartu čhaitanjačhola reiškia „dinamišką žmogų“, „gyvą, aktyvią sąmonę“ – kūną-protą. Supranti?“
Linktelėjau nekantraudamas kuo greičiau sužinoti kitas reikalingas savybes.
„Taip pat būsimas mokinys turi būti sąžiningas ir nuoširdus, neišpuikęs, o jo ketinimai – dori. Jautri ir atvira jo širdis turėtų sugebėti vienodai užjausti visas gyvas būtybes. Jam turėtų būti nesvetima laimė, džiaugsmas ir kūniški malonumai, tačiau jis turėtų mokėti valdyti savo aistras ir troškimus.“
Jau norėjau pakomentuoti, bet, savo nusivylimui, suvokiau, kad jis dar nebaigė.
„Būsimam mokiniui taip pat neturėtų rūpėti materialūs turtai ir socialinė hierarchija. Jis turi būti pasiruošęs paaukoti savo interesus, jei reikia atlikti pareigas tėvams, šeimai ir mokytojams. Toks mokinys turi būti pasirengęs ištirti visas galimybes už to, kas įprasta ir akivaizdu, ribų. Ir, galiausiai, būtina tikrai norėti išsilaisvinti iš savo susikurtų ribų įgyvendinant keturis gyvenimo tikslus.“
„Keturis gyvenimo tikslus?“ – paklausiau taip išgąsdintas tokio ilgo reikalavimų sąrašo, kad sugebėjau prisiminti tik paskutinį.
„Prie jų dar prieisime. Visų pirma būtina suprasti, kad mūsų Tradicijoje saugoma išmintis neperduodama bet kam.“
„Tai ar aš turiu bent vieną iš šių savybių?“ – nervingai nusijuokiau.
Kušalas Magaras pakėlė akis nuo savo darbo. „Potencialą turi. To užtenka.“
„Bet kaip galite būti tuo tikras, jei susipažinome tik šiandien?“
„Tu manimi nepasitiki?“ – paklausė jis pasisukdamas, kad įpiltų verdančio vandens į grūstuvę.
„O kodėl turėčiau? – atsakiau, įkvėpdamas aitraus