Blumingtone, Indianos valstijoje, kur 1996-aisiais tebegyveno mano tėvai, taigi sugrįžti visam savaitgaliui buvo ne juokas, ir man nepavyko sutilpti į keturias dienas, kaip buvau žadėjusi.
Pigios vietos trečiadieniui ir sekmadieniui buvo išpirktos, tad į Indianapolį atvykau ketvirtadienio rytą, o atgal išskridau šeštadienio vakarą.
Padėkos vakarienė buvo bemaž vienintelė proga pasimatyti su tėvu. Jis buvo gavęs Nacionalinio sveikatos instituto stipendiją ir laimingai atsidavęs įkvėpimui. Didžiąją mano viešnagės dalį tėvas praleido užsidaręs kabinete, ant asmeninės savo lentos keverzodamas tokias lygtis kaip antai _0’ = [0 0 1] ir P(S1n+1) = (P(S1n)(1−e)q + P(S2n)(1−s) + P(S0n)cq. Jis praktiškai nevalgė. Abejoju, ar miegojo. Nesiskuto – o paprastai skusdavosi dukart per dieną, – tad apaugo vešlia barzda. Močiutė Dona sakydavo, kad jo ketvirtosios valandos šešėlis lygiai toks pat kaip Niksono, apsimesdama, kad tai komplimentas, nors žinojo, kad tėvą tai žvėriškai siutina. Jis pasirodydavo tik išgerti kavos ar išsinešti muselinės meškerės į kiemą. Mudvi su mama tuomet stovėdavome prie virtuvės lango, plaudamos ir šluostydamos indus, ir stebėdavome, kaip jis užmeta meškerę, kaip virš apšerkšnijusios pievutės žybteli muselė. Tai buvo jo mėgstama meditacijos forma, o galiniame kieme tam buvo per daug medžių. Kaimynai vis dar bandė apsiprasti su reginiu.
Šitaip įnikęs į darbą, tėvas nustodavo gerti, kuo mes tik džiaugėmės. Prieš keletą metų jam diagnozavo diabetą, todėl bet koks alkoholis buvo griežtai uždraustas. Taigi jis pradėjo gerti slapta. Mamai tekdavo nenuleisti nuo jo akių, ir aš kartais imdavau nuogąstauti, ar jų santuoka nevirto inspektoriaus Žavero ir Žano Valžano santykiais.
Šią Padėkos dieną išpuolė močiutės Donos eilė rengti šventinius pietus, į kuriuos ji pakvietė mus, dėdę Bobą, jo žmoną ir du jų vaikus, abu jaunesnius už mane. Per šventes paeiliui lankydavome tai vienus, tai kitus senelius, mat stengėmės būti sąžiningi: kodėl gi visas malonumas turėtų kliūti vienai giminės pusei? Močiutė Dona buvo mano mamos mama, močiutė Frederika – tėčio.
Močiutės Frederikos maistas būdavo šlapias ir kupinas angliavandenių. Pakakdavo kelių kąsnelių, kad pasisotintum, bet priruošta būdavo anaiptol ne keli kąsneliai. Močiutės namai buvo užversti pigiais azijietiškais niekniekiais – ištapytomis vėduoklėmis, nefrito statulėlėmis, lakuotomis kiniškomis lazdelėmis. Ji turėjo dvi vienodas lempas – su raudono šilko gaubtais ir ornamentuotais akmeniniais pagrindais, vaizduojančiais du senus išminčius. Tiedu seniai turėjo ilgas plonas barzdas ir tikrus žmogaus nagus, įstatytus į akmenines plaštakas, kad būtų kraupiau. Prieš keletą metų močiutė Frederika man prasitarė, kad trečiasis Rokenrolo šlovės muziejaus aukštas buvo nuostabiausia kada nors jos lankyta vieta. „Ten pabuvęs nori tapti geresniu žmogumi“, – prisipažino ji.
Močiutė Frederika buvo iš tų šeimininkių, kurios tiki, kad versti svečius sudoroti po antrą ir trečią porciją – gryniausias mandagumas. Tačiau mes daugiau prisirydavome pas močiutę Doną, kur mums niekas neliepdavo krautis į lėkštes maisto, kur pyragų plutos būdavo trapios, o keksiukai su apelsinais ir spanguolėmis – purūs it debesėliai; kur sidabrinėse žvakidėse degdavo sidabrinės žvakės, stalo viduryje stovėdavo vaza su rudeniniais lapais, ir viskas būdavo daroma su neginčijamu skoniu.
Močiutė Dona patiekė austrių troškinį ir paprašė mano tėvą patikslinti, kuo jis šiuo metu užsiima, mat buvo akivaizdu, kad jo mintys kažkur toli. Tokiu būdu močiutė išsakė papeikimą. Tėvas buvo vienintelis žmogus prie stalo, kuris to nesuprato arba apsimetė nesupratęs. Jis paaiškino, kad šiuo metu analizuoja Markovo grandinę apie vengimo sąlygojimą. Ir atsikrenkštė. Buvo nusiteikęs papasakoti plačiau.
Mes sujudome, bandydami užkirsti tam kelią. Ėmėme sukti ratus it žuvų guotas – įgudusiais, sinchroniškais yriais. Buvo gražu pažiūrėti. Pavlovas būtų mumis didžiavęsis. Pats tikriausias vengimo sąlygojimo, kad jį kur, šokis.
– Mama, norėčiau dar kalakuto, – tarė dėdė Bobas, lyg niekur nieko pereidamas prie savo tradicinio paburbėjimo, jog kalakutai veisiami dėl baltos, o ne raudonos mėsos. – Tie vargšai paukščiai vos paeina. Vargani išsigimėliai.
Šie žodžiai taipogi buvo skirti mano tėvui, mat kalakutų auginimo verslas dar kartą įrodė mokslo polinkį į kraštutinumus, tokius kaip klonavimas ar genų suplakimas į kokteilį, bandant sukurti naują gyvūną. Mano šeimoje priešiškumas pridengiamas kodais, apgaulingais manevrais ir kategorišku neigimu.
Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį šeimų.
Bobas demonstratyviai kibo į gabalą raudonos mėsos.
– Dėl tų savo milžiniškų, bedieviškų krūtinių jie vaikšto svirduliuodami.
Tuomet tėvas suskėlė šiurkštų pokštą. Tą patį pokštą (arba jo variacijas) jis suskeldavo kiekvieną kartą po Bobo įžangos, taigi – kas antri metai. Jei tas pokštas būtų sąmojingas, jį pacituočiau, deja. Tiktai pradėtumėte mano tėvą niekinti, o jį niekinti yra mano darbas, ne jūsų.
Stojusi tyla buvo kupina užuojautos mano motinai, kuri kažkada galėjo ištekėti už Vilo Barkerio, jei nebūtų pametusi galvos ir pasirinkusi mano tėvo – užkietėjusio rūkaliaus, paskutinio girtuoklio, meškeriotojo ir ateisto iš Indianapolio. Barkerių šeima senamiestyje laikė kanceliarinių prekių parduotuvę, o Vilas buvo nekilnojamojo turto advokatas, bet tai visai nesvarbu, palyginus su tuo, kas jis nebuvo. Svarbiausia – jis nebuvo psichologas, kaip mano tėvas.
Blumingtone gyvenančiam ir maždaug mano močiutės amžiaus sulaukusiam žmogui žodis psichologas asocijavosi tik su Kinziu3 ir nešvankiais jo tyrimais arba Skineriu4 ir absurdiškomis kūdikių dėžėmis. Psichologai nepalieka savo darbo už kabineto sienų. Jie nešasi jį namo. Jie eksperimentuoja prie pusryčių stalo, tyčiojasi iš savo namiškių, ir viskas vardan to, kad surastų atsakymus į klausimus, kurių padorūs žmonės apskritai neužduotų.
„Vilas Barkeris tavo motiną laikė dangiška būtybe“, – kartodavo man močiutė Dona, ir aš stebėdavausi: nejaugi ji nesusimąsto, kad iš anos visokeriopai naudingos santuokos aš nebūčiau atsiradusi? Kažin ar galimą mano negimimą močiutė Dona laikė programos klaida, ar pagrindine funkcija?
Dabar man atrodo, kad ji buvo iš tų moterų, kurios savo vaikus myli taip karštai, kad nebepajėgia mylėti nieko kito. Vaikaičiai jai buvo nepaprastai brangūs, bet tik todėl, kad jie buvo nepaprastai brangūs jos vaikams. Nepamanykite, aš jos nekritikuoju. Džiaugiuosi, kad mano mama augo apsupta šitokios meilės.
Triptofanas: kalakutienoje randama cheminė medžiaga, neva sukelianti mieguistumą ir lengvabūdiškumą. Viena iš daugybės minų Padėkos dienos šeimyninių pietų kraštovaizdyje.
Mina nr. 2: gerasis porcelianas. Būdama penkerių atsikandau močiutės Donos taurės – vien tam, kad patikrinčiau, ar tai įmanoma. Nuo tada pienas man patiekiamas plastikinėje stiklinėje su Ronaldo Makdonaldo atvaizdu (tiesa, kasmet jis matosi vis blankiau). 1996-aisiais buvau pakankamai suaugusi, kad gerčiau vyną, tačiau stiklinė buvo ta pati – lyg nesenstantis pokštas.
Nelabai ir pamenu, apie ką mes tais metais kalbėjomės. Bet užtikrintai galiu pateikti dalinį sąrašą dalykų, apie kuriuos nesikalbėjome:
Dingę šeimos nariai. Ko nebėr, to nebėr.
Klintono perrinkimas. Prieš porą metų mano tėvas sugadino visą šventę, paprieštaravęs dėdės Bobo tvirtinimui, esą Klintonas Arkanzase išprievartavo vieną, o greičiausiai ir kelias moteris. Dėdė Bobas visą pasaulį regi kreivame atrakcionų parko veidrodyje, ant kurio išlenkto stiklo dramatiškai užrašyta lūpdažiu: NEPASITIKĖK NIEKUO. „Daugiau jokios politikos!“ – sugriaudėjo močiutė Dona; šitaip buvo įvesta nauja taisyklė – dėl to, kad nesugebėjome