title>
Pirmas skyrius
Sandovalio kunigaikštis Leadras Karera Markesas pabudo, kai jo tarnas atitraukė miegamojo užuolaidas ir šypsodamasis savo įžymiajam viršininkui palinkėjo labo ryto. Dailus, ryškių bruožų prakaulus Leandro veidas buvo rūškanas, nes jis abejojo, kad išaušusi diena nors truputį skirsis nuo visų kitų per pastaruosius mėnesius. Vonios kambaryje buvo padėti švarūs rankšluosčiai, kuriais jis šluostysis po dušo. Pagal užsakymą dizainerio siūtas dalykinis kostiumas, šilkiniai marškiniai su Leandro monograma ir priderintas kaklaraištis jau buvo paruošti.
Elegantiškas ir kaip visada nepriekaištingai atrodantis Leandras, kupinas pasitikėjimo savimi ir kilmingiems protėviams būdingo orumo, pagaliau nusileido nuostabiais šeimos rūmų laiptais. Nuo pat gimimo jis puikiai žinojo ir niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad yra dosniai apdovanotas sveikata, turtu ir laime. Sienos, pro kurias ėjo, buvo nukabinėtos jo protėvių paveikslai, vaizduojančiais didingų Kastilijos aristokratų elitą – pradedant pirmuoju kunigaikščiu, kuris buvo garsus karvedys ir Kristupo Kolumbo amžininkas, baigiant Leandro tėvu, įžymiu bankininku, mirusiu, kai sūnui tebuvo penkeri.
– Jūsų prakilnybe! – laikydamiesi penkioliktam amžiui būdingo etiketo ir pompastikos laiptų apačioje su Leandru pasisveikino rūmų valdytojas Bazilijus ir dvi tarnaitės. Jie palydėjo poną prie pusryčių stalo, kur jo laukė tos dienos laikraščiai, įskaitant ir svarbiausius finansinius leidinius. Leandrui nereikėjo nieko prašyti. Ištikimi darbuotojai numatydavo visus jo poreikius bei norus ir nepriekaištingai viską vykdydavo. Leandrui valgant pusryčius viešpatavo visiška tyla, nes visi puikiai žinojo tokį pono pageidavimą.
Netikėtai Leandrui atnešė telefoną. Skambino jo motina, kilminga našlė kunigaikštienė ponia Marija, ji pakvietė sūnų šiandien papietauti su ja Sevilijoje esančiame kotedže. Tai jam buvo neparanku. Tektų nukelti dalykinius susitikimus banke. Todėl susirūpinęs, kad su giminaičiais praleidžia per mažai laiko, Leandras nenoriai sutiko.
Gurkšnojant kavą jo spindinčios tamsios akys buvo nukreiptos į kitoje kambario pusėje ant sienos kabantį paveikslą, kuriame visu ūgiu pavaizduota jo velionė žmona Aloyza. Leandrui parūpo, ar dar kas nors šioje šeimoje bent nutuokia, kad po keturiasdešimt aštuonių valandų bus jos mirties metinės. Aloyza, jo vaikystės draugė, mirė beveik prieš metus ir paliko žiojinčią skylę nusistovėjusiame Leandro gyvenime. Jis ir vėl klausė savęs, ar kada nors pajėgs atsikratyti kaltės jausmo dėl jos tragiškos žūties, tad nusprendė šią dieną verčiau praleisti dirbdamas Londone – toliau nuo namų. Sentimentalumas nėra viena Leandro silpnybių.
Jis visą rytą atsidėjęs dirbo Kareros banke, įstaigoje, kuri iš kartos į kartą tvarkė tų pačių klientų sąskaitas ir kurioje jo kaip vieno geriausių pasaulyje investavimo specialistų paslaugos buvo ypač vertinamos. Neapsakomai protingas ir gabiai saugantis bei valdantis didžiulius pinigus Leandras anksti išsiskyrė kaip genialus pasaulinės pinigų rinkos analitikas. Žongliravimas sudėtingais skaičiais teikė jam didelį malonumą ir pasitenkinimą. Ir teko ironiškai pripažinti, kad skaičius lengviau suprasti ir valdyti nei žmones.
Popiet nuvažiavęs į sutartą susitikimą jis nustebo pamatęs, kad atvyko ir jo motinos sesuo, teta Izabela, bei jo paties seserys Estefanija ir Džuljeta.
– Pamaniau, kad atėjo laikas su tavimi pasikalbėti, – sumurmėjo ponia Marija pakėlusi akis nuo užkandžių ir reikšmingai žvelgdama į savo vienintelį sūnų.
Leandras klausiamai kilstelėjo juodą antakį.
– Apie ką būtent?
– Tu jau metus esi našlys, – atsakė jam Estefanija.
– Kokia prasmė kalbėti apie akivaizdžius dalykus? – ramiai paklausė Leandras.
– Gedėjai tiek, kiek reikalauja papročiai. Pats laikas pagalvoti apie antrą santuoką, – pareiškė motina.
Prakaulus griežtų bruožų Leandro veidas, atsuktas į pagyvenusią moterį, išliko ramus.
– Aš taip nemanau.
Džuljeta, jo jaunesnioji sesuo, suskubo įsikišti:
– Niekas nepakeis Aloyzos, Leandrai. Nei tu, nei mes to nesitikime…
– Tačiau pirmiausia turi pratęsti giminę, – rimtai toliau kalbėjo ponia Marija. – Šiuo metu nėra titulo ar turto paveldėtojo. Tau jau trisdešimt treji. Pernai, kai mirė Aloyza, mes visi suvokėme, koks trapus ir permainingas gali būti gyvenimas. O kas, jeigu kas nors panašaus atsitiktų ir tau? Privalai vesti antrą kartą ir susilaukti įpėdinio, sūnau.
Leandras taip kietai sučiaupė savo gražiąsias lūpas, kad bailesni oponentai būtų tuoj pat baigę šią temą. Nėra jokio reikalo to priminti, nes vyras ir taip kasdien jaučia begalės įsipareigojimų naštą. Iš tikrųjų jam niekada nepavyko bent valandai išsilaisvinti nuo visų tų lūkesčių, lydinčių jo privilegijuotą socialinę padėtį ir didžiulį turtą. Leandrą auklėjo pagal tokias pat tradicijas, kuriomis vadovavosi jo protėviai: svarbiausia yra pareiga, garbė ir šeima. Tačiau jo liekname ir dailiame kūne pagaliau plykstelėjo rusenusi maišto kibirkštėlė.
– Aš visa tai žinojau, bet nesu pasirengęs vesti kitos moters, – atkirto jis.
– Pamaniau, kad būtų naudinga, jei mes tau sudarytume trumpą galimų nuotakų sąrašą. – Plati ponios Marijos šypsena dar labiau pakurstė sūnaus pyktį.
– Nemanau, kad tai būtų naudinga. Tiesą sakant, tai absurdiška mintis, – šaltai atsakė Leandras. – Kai ir jei vesiu antrą kartą, žmoną pasirinksiu pats.
Vis dėlto jo teta Izabela nenurimo. Ji iškėlė kandidatę iš tokios pat turtingos ir garsios šeimos kaip ir jų. Leandras pažvelgė į ją su panieka. Tačiau jo motina suskubo kuo greičiau įvardyti savo pasirinkimą – jauną našlę su sūnumi, kuris, pasak pagyvenusios moters, yra vaisingumo įrodymas. Klasikinius tamsius Leandro veido bruožus perkreipė atviras pasibjaurėjimas. Jis puikiai žino, kodėl tai buvo paminėta. Deja, kalbos apie moterų vaisingumą jam priminė gyvulininkystę. Jo vyresnioji sesuo Estefanija nenorėjo nusileisti ir, nepaisydama nustebusių giminaičių žvilgsnių, kaip tobulą nuotaką pasiūlė savo draugo paauglę dukterį. Leandras vos susilaikė nenusikvatojęs. Juk jis puikiai suvokia, kad santuoka gali būti kebliausias dalykas netgi tiems, kurie atrodo puikiai tinkami į porą.
– Mes surengsime vakarėlį ir pakviesime kelias tinkamas moteris, – pranešė ponia Marija, atkakliai tęsdama pradėtą temą ir pasiryžusi tarti paskutinį žodį. – Bet ne paaugles, Estefanija. Tikrai nemanau, kad tam tiktų tokios jaunos merginos. Markeso nuotaka turi būti subrendusi, puikiai išmanyti etiketą, išsilavinusi bei užimanti aukštą socialinę padėtį ir, žinoma, kilminga.
– Aš tokiuose vakarėliuose nedalyvausiu, – nukirto Leandras. – Šiuo metu neketinu dar kartą vesti.
Džuljeta pažvelgė į jį ir tarsi apgailestaudama pridūrė:
– Tačiau nuėjęs į vakarėlį galbūt ką nors įsimylėtum.
– Leandras yra Sandovalio kunigaikštis, – lediniu balsu atrėmė ponia Marija. – Laimei, jis žino, kas esąs, ir jam nereikia kvaršinti galvos dėl tokių niekų.
– Nebus jokio vakarėlio, – jau praradęs savitvardą pareiškė Leandras, nes nuo tokių kalbų jis vis stipriau niršo. Vyras negalėjo patikėti, kad jo giminaičiai gali būti tokie netaktiški ir taip kištis į svetimus reikalus. Bet tada pats sau pripažino, kad nė vienas jų nėra labai artimas. Mamos prikišamai skiepytas formalus elgesys ir santūrumas jų santykius atšaldė.
– Mes tik rūpinamės tavimi ir linkime tau geriausio, – tyliai sumurmėjo ponia Marija.
Leandras įdėmiai žiūrėjo į moterį, išsiuntusią jį į Anglijos internatinę mokyklą vos šešerių ir nesusigraudindavusią, kai skaitydavo ašaromis sulaistytus laiškus, kuriuose jis maldavo leisti grįžti namo.
– Mama, aš žinau, kas man geriausia. Tokius asmeninius dalykus žmogus turi spręsti pats.
– Su gimtadieniu, Mole! Ką manai? – pasveikino Džesas Endriusas ir plačiai mostelėjo ranka į automobilį.
Molė Čapmen žiūrėjo į savo senutėlį automobilį išplėtusi akis. Džesas perdažė jį rožine spalva,