kelią pro plepančių svečių būrelius Molė apstulbo sugavusi aukšto tamsiaplaukio gražuolio bankininko žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į ją. Mergina išraudo ir nusistebėjo, kodėl jis atrodo toks rūstus. Negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi, tikėdamasi taip jį pralinksminti.
Leandras mintyse pripažino, kad džiugi smulkutės padavėjos šypsena tokia pat žavi kaip ir veidelis, o nuotaika žiūrint į ją akimirksniu pragiedrėjo. Įkypos žalios akys žėrėjo kaip katės virš begėdiškai riestos nosytės, duobučių skruostuose ir sultingų rausvų lūpų, savo forma primenančių Kupidono lanką. Vos suvokęs, kad spokso į padavėją, vyras save subarė ir vėl nukreipė dėmesį į rankoje laikomą gėrimą. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, jis tebematė tas nuostabias katiniškas akis ir putlias rausvas lūpas. Visa tai sudarė neįprastą derinį: nekalta mergaitė ir nepaprastai gundanti katytė. Vyrą sutrikdė jo paties reakcija ir užplūdęs seksualinis jaudulys, nes jis nebuvo su jokia moterimi nuo Aloyzos mirties. Netekus žmonos kaltė visiškai sunaikino jo kūniškas aistras.
– Eikš čia, pupyte! – šūktelėjo kažkas įžūliai.
Molė suskubo greičiau nešioti gėrimus, nes į pobūvio sales rinkosi vis daugiau svečių. Jai aptarnaujant trijulė jaunuolių, kurie jau aiškiai buvo išlenkę kelias taures, atvirai pakomentavo gundančią jos figūrytę. Ji plačiai išsišiepė ir nepaisydama lėkštų sąmojų nuskubėjo tolyn. Grįžo prie baro priimti daugiau užsakymų.
– Ypatingasis svečias laiko tuščią taurę, – susirūpinęs įspėjo ją Brajanas. – Nenuleisk nuo jo akių.
Molė šįkart stengėsi nežiūrėti į bankininką, bet einant per salę jo link širdis smarkiai tuksėjo. Nekantrumas ir geismas pernelyg gundė dar kartą pažvelgti į jį ir mergina pasidavė: jis iš tikrųjų atrodo žavingas, lempų šviesoje juodi plaukai tiesiog žvilga pabrėždami dailius skruostikaulius ir tvirtą vyrišką smakrą. Molė pajuto, kad jos burna džiūsta bejėgiškai trokštant, jog ją vėl pervertų tas skvarbus žvilgsnis.
Ją sukrėtė užplūdusių jausmų jėga. Šis vyras yra nepažįstamasis ir ji nieko apie jį nežino, galbūt net neturi su juo nieko bendra. Tai tėra fizinis potraukis, bet ši trauka beveik nenugalima. Pirmą kartą Molei parūpo, ar panašų jausmą vedusiam vyrui juto ir jos jau mirusi mama. Galbūt ji pati kalta, kad buvo tokia nesupratinga ir niekino tėvus dėl nesantuokinio meilės romano.
Leandras stebėjo prie jo artėjančią merginą ir grožėjosi jos dailia figūra – miniatiūrinė Venera vaikiško dydžio pėdytėmis ir tokiu liaunu liemeniu, kad tikriausiai apimtų jį rankomis. Atrodė, kad ji juda pagal muziką. Dios mio! [ Dios mio (isp.) – Dieve mano. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] Kas jam darosi? Ji – padavėja ir tikrai netinkama pora; jo socialinė padėtis neleidžia prasidėti su aptarnaujančiu personalu. Tačiau neklusnus žvilgsnis įsirėmė į jos neapsakomai patrauklų kūną. Vyras pastebėjo, kaip aptempti merginos marškinėliai išryškina nedideles apskritas krūtis ir po sijonu gundomai pūpsantį užpakaliuką. Jos riestos blakstienos pakilo ir tos žalios akys įsmigo tiesiai į jį. Leandras pajuto, kaip šis akių kontaktas nukrėtė lyg elektra visą liekną raumeningą kūną ir sukėlė atsakomąją reakciją jo kirkšnyse. Jis pastatė tuščią taurę ant jos atnešto padėklo ir paėmė kitą. Akimirką jam toptelėjo, kad troškulį būtų išmintingiau malšinti vandeniu, o ne alkoholiu, bet tai, kas įvyko vėliau, nukreipė jo mintis kitur.
Pašaukta tos pačios triukšmingos vyrų trijulės, kurią neseniai aptarnavo, Molė nuėjo. Jie perskaitė jos vardą ant uniformos ženklelio ir kreipėsi familiariai. Vienas vyrukas stačiokiškai pakomentavo jos krūtis, o ji sustingo iš baimės, kai kitas vaikinas apglėbė ją ranka.
– Paleiskite! – suirzusi Molė su panieka riktelėjo skriaudikui. – Aš čia nešioju gėrimus – ir nieko daugiau!
– Koks apgailėtinas laiko švaistymas, panelyte, – susisielojo ją laikantis raudonskruostis vyras. Nors mergina supyko, jis ant padėklo tėškė didelės vertės banknotą. – Gal šiąnakt grįžk namo su manimi? Patikėk, aš galiu tave labai pamaloninti.
– Ačiū, nereikia. Tučtuojau patraukite nuo manęs rankas, – pareikalavo Molė.
– Ar tu bent numanai, kiek aš šiemet uždirbau?
– Man tai visai nerūpi ir man nereikia arbatpinigių, – atkirto Molė ir įbrukusi banknotą atgal jam į ranką išsilaisvino iš vyro gniaužtų, vos tik šis kiek atsipalaidavo.
Kaip jis drįsta kalbėti su ja kaip su prostitute ir bandyti nupirkti? Molė skubiai pasišalino lydima sutartinio vyrų juoko. Brajanas su nerimu stebėjo Molę tarpduryje ir ji nuėjo tiesiai pas jį norėdama perspėti, kad nenuleistų akių nuo įžūliosios šutvės, kol jie dar labiau neįsišėlo.
– Nepakęsiu, kad kas nors mane grabinėtų ar taip užgauliotų. Galiu paduoti į teismą už seksualinį priekabiavimą, – piktai pareiškė Molė.
Sunerimęs dėl tokio grasinimo viršininkas kilstelėjo antakius.
– Tie tipeliai paprasčiausiai kvailioja ir bando su tavimi flirtuoti. Tu esi graži, o tokių čia nedaug. Jie tiesiog per daug išgėrė. Esu įsitikinęs, kad niekas nenorėjo tavęs įžeisti.
– Nesutinku. Jie nieko nepaiso ir labai agresyviai elgiasi, – paprieštaravo Molė ir nuėjo prie baro įsiutusi, kad jos skundas nevertinamas rimtai. Ji puikiai žinojo, kad vadovas trokšta išvengti bet kokių nemalonumų, dėl kurių galėtų žlugti galimybė gauti naujų užsakymų iš čia dalyvaujančių pasiturinčių svečių. Tačiau pirmą kartą gyvenime Molė pasipiktino savo žema socialine padėtimi, dėl kurios Brajanas buvo aiškiai priverstas jos nusiskundimą laikyti nereikšmingu ir verčiau atsižvelgė į tų pasipūtusių neišauklėtų storžievių patogumą.
Leandras giliai įkvėpė. Jis stebėjo šią sceną ir vos neįsikišo į apsvaigusių vyrukų šėliones. Manė, kad nuo tokio priekabiavimo padavėją turėtų apsaugoti jos viršininkas.
Taigi jos vardas Molė – nugirdo, kaip vyrukai ją kvietė. Ar tik tai ne mažybinė forma nuo vardo Marija? Net jeigu ir taip, kurių velnių man tai turėtų rūpėti? – susierzinęs paklausė savęs mintyse.
Jam nepatinka jaustis išmuštam iš pusiausvyros. Lydimas vakaro šeimininkės Kristalės Leandras leidosi pristatomas kai kuriems svečiams.
Lisandras Metaksis dalyvavo be savo žmonos, kuri, kaip jis džiaugsmingai paaiškino, netrukus gimdys trečią vaikelį. Jeigu jis tikėjosi sveikinimų, tai jų nesulaukė. Kai kalba pakrypdavo apie vaikus, Leandras neturėdavo ko pasakyti ir netgi prarasdavo susidomėjimą. Tačiau jam parūpo, ar teisingai numano, kad įtakingasis Graikijos magnatas giriasi savo vyriškumu?
Niekas negalėjo atitraukti Leandro žvilgsnio nuo Molės, vėl artėjančios prie įkaušusių vyrų, prašančių pripildyti taures. Jos mieluose bruožuose atsispindėjo įtampa, o nenoras juos aptarnauti buvo akivaizdus. Stambaus sudėjimo šviesiaplaukis iš pasalų vėl ją sučiupo ir ranka nuslydęs žemyn šiurkščiai spustelėjo užpakaliuką.
Kai Molė supykusi ėmė priešintis, Leandras jau žengė prie jų.
– Patrauk nuo jos rankas! – paliepė jis.
Įkaušęs vyriškis nustūmė Molę ir užsimojęs žengė prie ispano. Sujaudinta, kad Leandras atėjo jos gelbėti, Molė pernelyg gerai žinojo, koks didelis pavojus jam gresia būti sumuštam trijų girtų vyrų, kuriuos išdrįso paauklėti. Ji suskubo įsiterpti ir užpuolikas, nenorėdamas smogti merginai, buvo priverstas kumštį nukreipti. Vis dėlto Leandrui taip kliuvo per smilkinį, kad jis triukšmingai parkrito. Vyras pakaušiu trinktelėjo į grindų plyteles – akimirką viskas aptemo ir jis prarado sąmonę. Tikriausiai laikas buvo sustojęs tik jam, nes kai vėl atsimerkė, priešais save išvydo tas iškart atpažįstamas