galite sau eiti. Siūlau nurodymus išsiaiškinti su mano broliu. Artimiausiu metu mano teisininkas su jumis susisieks.
Gudolas, toli gražu nesugėdytas, žengtelėjo į priekį, greičiausiai prie moters.
– Ar jūs man grasinate, panele? – jo balsas skambėjo išties nemaloniai.
– Išeikite!
Sesuo ji ar ne, tačiau baimingos gaidelės moters balse paskatino Džulianą imtis veiksmų. Skubiai žengęs tris žingsnius jis pasiekė namų slenkstį.
– Gudolai! – suriko Džulianas.
Vyras atsisuko.
– Po velnių, kas jūs toks?
– Dama liepė jums išeiti, – šaltai priminė Džulianas. – Kaip Deventrio pažįstamas, aš siūlau jums taip ir padaryti, kitaip jo vardu perspėsiu teismo pareigūnus, kad įsiveržėte į šios damos namus ir ją užpuolėte. Nešdinkitės.
Jis praėjo pro Gudolą vos žvilgtelėjęs į moterį. Tik suspėjo pastebėti, kad ji vidutinio ūgio, su akiniais ir dėvi blausiai rudą suknelę. Džulianas sąmoningai atsistojo tarp jų, nukreipęs dėmesį į pasipiktinusį poną Gudolą.
Gudolas išraudo.
– Palaukite, paklausykite…
– Lauk. – Džulianas pasirausė kišenėje ir išsitraukė vizitinių kortelių dėklą. – O jei jums įdomu, kas esu aš… – Jis išėmė kortelę ir padavė Gudolui. – Aš esu Breibrukas.
Džulianas mostelėjo į duris ir Gudolas, smarkiai išblyškęs, nors neseniai buvo smarkiai išraudęs, nurijo seiles.
– Esu tikras… tai yra… aš neketinau…
– Lauk!
Gudolas nešė kudašių.
Džulianas uždarė duris ir atsigręžė tikėdamasis nuoširdaus vargšės panelės dėkingumo…
– Neturiu nė menkiausio supratimo, kas jūs galėtumėte būti, tačiau padarytumėte man paslaugą, jei ir jūs išeitumėte.
Šaltis žybtelėjo iš po neskoningų akinių. Bet jos žvilgsnyje buvo kažkas keista, kažkas, kas šiek tiek trikdė, tarsi ji būtų galėjusi matyti kiaurai. Šią akimirką Džulianas nebūtų lažinęsis nė iš penso, kad jai patiko tai, ką išvydo.
Na, o tai, ką jis išvydo… ta moteris buvo mįslė. Plaukų spalva liko paslaptyje po viską uždengiančiu neapsakomai bjauriu kyku. Kaip ir figūra, kurią slėpė suknelė, išsiskirianti formos stygiumi ir pačia nuobodžiausia ruda spalva, kokią jis buvo regėjęs.
Dar užsilikusi viltis, kad ji – Deventrio meilužė, išsisklaidė. Jokia save gerbianti sugulovė nedėvėtų tokios suknelės, jau nekalbant apie akinius.
Ir žvelgė ji iškėlusį smakrą, sukandusi dantis, o lūpas ryžtingai sučiaupusi į vientisą liniją.
– Jokio dėkingumo, panele? – pratįsai ištarė Džulianas.
Tos keistai skrodžiančios akys prisimerkė.
– Pasilaikysiu jį, kol sužinosiu, kas jūs toks ir kodėl įžengėte į mano namus be mano leidimo, – pasigirdo ledinis atkirtis.
– Na, nieko nesužinosite, jei išspirsite mane į gatvę, – pabrėžė jis, kaip pats sau pripažino, su nenuginčijama logika.
Atrodė, ji su tuo sutiko. Sugniaužė vieną mažą kumštį, o išbalę skruostai nuraudo, nors išliko rami.
– Gerai. Kas jūs toks?
Džulianui toptelėjo, kad jos nevalia kaltinti už įtarumą. Jis išsitraukė dėkliuką ir išėmęs dar vieną kortelę padavė jai.
Prieš pajudėdama ji akimirką dvejojo, paskui atsargiai, nenuleisdama nuo jo veido budrių akių, paėmė kortelę. Ir iš karto žengtelėjo už ilgo medinio suolo, kad jis nepasiektų, tik tada pažvelgė į ją.
Džulianas susižavėjęs ją stebėjo. Joje, jos veide, buvo kažkas tokio… kas gi tai? Be to, kad atrodo abejinga.
Moteris vėl rūsčiai nužvelgė jį.
– Ką gi, lorde Breibrukai… tarkime, kad jūs iš tiesų lordas Breibrukas, o ne koks niekšas…
– Privalau pabrėžti, kad tai nėra nesuderinama, – tarė jis.
Ji iškart pasišiaušė.
– Nesunku tuo patikėti! – pareiškė, paskui išpyškino: – Dėl Dievo meilės! Viena mano akis mėlyna, kita – ruda! Gal dabar liausitės į mane spoksojęs!
Viena mėlyna, o kita… Taip ir yra. Dabar pats matė: po akiniais viena akis buvo neryškios, ūkanotos mėlynos spalvos, o kita šviesiai ruda.
– Ne, aš nesu ragana, – pranešė ji.
Džulianas nusišypsojo.
– Taip ir maniau, kad nesate, nes Gudolas išdūmė nepraradęs žmogiškojo pavidalo, o ne išliuoksėjo kaip rupūžė.
Sekundėlę jos akys tvykstelėjo tarsi pranašaudamos juoką. Lūpų kamputis sutrūkčiojo ir Džulianas netikėtai pastebėjo, kad tai – nepaprastai putlios lūpos. Minkštos rožinės lūpos, kurios vieną akimirką atrodė mokančios šypsotis.
Šis įspūdis ištirpo lyg snaigė vandenyje.
– Juokdarys, – tarė ji tarsi nustačiusi vabalo rūšį ir nepritariamai sučiaupė putlias lūpas.
– O, supratote, – tarė Džulianas ir nusilenkė.
Šį kartą ji išplėtė akis, bet tuoj pat susivaldė.
Intriga stiprėjo. Ko prireiktų jos savitvardai palaužti?
– Ar visi jūs gelbėtojai sulaukia tokio atsako? – paklausė Džulianas. – Žinote, tai tiesa – aš pažįstu Harį. Na, o užsukau čia norėdamas jus aplankyti ir išgirdau Gudolą. Ponia Deventri, įsikišau visiškai nesavanaudiškai, vien iš galantiškumo.
– Panelė Deventri, – pataisė ji.
Džulianas įdėmiai į ją pasižiūrėjo.
– O? Girdėjau, čia gyvena ponia Deventri?
Jos veidas apniuko.
– Nebegyvena. Mano motina mirė prieš keletą mėnesių.
– Prašyčiau atleisti, – tyliai pasakė Džulianas. – Užjaučiu.
– Dėkoju, milorde. Gal prisėstumėte?
Ji parodė į išklerusį krėslą aukštu atlošu prie tuščio židinio. Odinis apmušalas piršo mintį, kad baldą itin mėgo bent jau kelios katės. Vienintelė kita vieta atsisėsti – priešais stovintis nepatogus medinis suolas su ant jo užmestu drėgnu apsiaustu. Džulianas prisėdo ant suolo, išgirdęs tylų, išgąstingą aiktelėjimą dirstelėjo per petį ir pamatė nuostabą jos veide.
– Kas jums? – paklausė jis. – Juk negalvojote, kad pasinaudosiu krėslu!
Ji suspaudė lūpas.
– Taip, esu pastebėjusi, kad džentelmenai renkasi patogius krėslus.
Džuliano nuomonė apie Harį Deventrį mažumėlę smuktelėjo.
– Vadinasi, jie buvo ne džentelmenai, tiesa?
Jos lūpos dar labiau suplonėjo.
– O jūs esate?
Džulianas nusijuokė.
– Dažniausiai būnu. Perspėsiu, jeigu kiltų troškimas negražiai pasielgti.
– Jūs