Guvernantės kerai. Elizabeth Rolls

Ne kam kitam, o vikonto seseriai! Jau pats mėginimas… Aišku, ji žinojo kaltininką: jo šviesybė hercogas Alkastonas. Hercogo globa apsvaigino Harį ir paskatino siekti aukščiau nei jo užimamas postas.

      Kodėl lordas Breibrukas negali pasielgti kaip bet kuris kitas normalus vyras – uždrausti šią partiją ir pasirūpinti, kad įkyrus jaunikis būtų neįleidžiamas į namus? Kristė turėjo atsakymą ir į šį klausimą: lordas Breibrukas mano, kad toks elgesys paskatintų jo seserį maištauti, o jei sesuo, kaip ir jis pats, įpratusi gauti, ko užsigeidžia, tai jo šviesybė teisus.

      Nebent… Yra vienas būdas, kuris galbūt įtikintų lordą Breibruką imtis veiksmų, o jo sesuo nedrįstų nė necyptelėti. Pakaktų vieno vienintelio laiško jo šviesybei. Kristė dvejodama dirstelėjo į rašomąjį stalą.

      Laiškas viską išspręstų, tačiau pasibaisėtinos išdavystės kaina. Įskųstų prisidengusi teisuoliškumu. Galų gale, svarbu, kad Haris suvoktų savo tikrąją padėtį. Kažkaip privalo jį įtikinti, jog elgiasi neteisingai. Jai būtina su juo pasimatyti. Haris ignoruoja jos laiškus. Ji turi susitikti su juo ir įtikinti, kad jo ketinimai įvilioti panelę Trenthem arba kurią nors kitą moterį į pinkles neišklojant jos šeimai tiesos, yra netinkami.

      Tai gal net sužlugdytų Harį, jei tiesa plačiai pasklistų. Kristė nebuvo tikra, bet negalėjo rizikuoti. Blogiausiu atveju jai gali tekti atskleisti tiesą, jie susipyktų, o daugiau kitų giminaičių ji neturėjo. Bent tokių, kuriuos būtų norėjusi pripažinti.

      Ir dar viena aplinkybė – lordo Breibruko pasiūlyti pinigai. Kristė šiek tiek pinigų turėjo. Galėtų kurį laiką verstis pernelyg neišlaidaudama ir jei kainos nekiltų. Tačiau jų nepakaktų, jei užkluptų liga arba ateitų vargana senatvė. Net jei siūlomą darbą dirbtų tik metus arba trumpiau, užsidirbtų daugiau nei bet kur kitur ir dar būtų išlaikoma.

      Ji gali susikrauti ir pasiimti drauge savo knygas. Breibrukas sakė, kad jo patikėtinis pagelbės. Labai gerai, paprašys parduoti mamos jai paliktus baldus. Gal ir menkai gaus, bet pravers kiekvienas pensas, ir tebūnie ji prakeikta, jei leis Gudolui tai padaryti Hario vardu!

      Protingai pasielgė sutikdama su lordo Breibruko pasiūlymu. Bent jau kol prisimins, kur jos vieta. Atskirai, nuošaliai nuo visų. O kad pavyktų įkalti tai ir Hariui.

      Nėra kitos išeities. Ji privalo vykti į Herefordšyrą ir priversti Harį praregėti – Deventrius ir Trenthemus skiria gilesnė praraja nei pinigai. Jei nepavyks, griebdamasi šiaudo pati turės papasakoti lordui Breibrukui tiesą.

      Nors kambarį šildė liepsnojantis židinys, Kristė sudrebėjo įsivaizdavusi jo panieką, kaip tos nuostabios akys tampa šaltos. Ji išsitiesė. Nesvarbu. Nėra reikalo sielotis dėl jo paniekos.