vienas kitam.
Tą patį kalbėjo ir Maiklas prieš keturias savaites, kai ketino atsiprašyti Elės už melą. Tačiau ji negalėjo atleisti vienintelio dalyko. Dažniausiai tykus Maiklas netvėrė kailyje ir švytėjo iš laimės dėl naujo romano, jis garbstė tobulosios Vendos savybes netyčia nurodydamas visus, jo manymu, Elės trūkumus. Jokio apgailestavimo dėl nutrūkusių santykių.
– Juodu laimingi, – tarė Džeredas.
Juodu. Bet Elė nelaiminga.
– Medicinos mokykloje Maiklas buvo geras mano draugas, – tęsė Džeredas. – Toks ir liko. Bet jis pats nuobodžiausias žmogus, kokį teko pažinti. Maiklas – kaip paprasti klasikiniai vaniliniai ledai, o tu – ledai su tirpdyto šokolado sluoksniais ir spalvotais pabarstukais. Jis – kaip daug ląstelienos turintys dribsniai su liesu pienu pusryčiams, o tu – blyneliai su šilauogėmis, apšlakstyti šiltu klevų sirupu. Tu užgesai jam atsiradus. Jis tikras nuoboda, aptemdęs tavo švytėjimą. Nejaugi tenori trūks plyš ištekėti ir diena iš dienos gyventi nuobodžiai, be aistros?
– Tikrai nesiveržiu ištekėti, – atkirto Elė. Kokia kvailė. Nesitvardydama ji garsiai treptelėjo koja. Išties nesiveržia. Tikrai. Po visko, ką privertė iškentėti jos kvanktelėjusi motina, kuri be perstojo vedžiojosi į namus įvairius nevykėlius ir vis bandė užmegzti nieko gera nežadančius nesuskaičiuojamus romanus, kurie prasidėdavo euforija ir baigdavosi siaubingais išsiskyrimais ir scenomis, kada kaimynai susidomėję lįsdavo lauk paspoksoti į reginį ir bent keletą kartų per metus kviesdavo policiją, – Elė troško gyventi ramiai, be barnių, su patikimu, atsidavusiu vyru. – O tu nekišk nosies į mano reikalus.
– Ilgiau su juo pagyvenusi taptum nelaiminga. O paskui ir jo gyvenimą paverstum pragaru. Mačiau, kaip tai nutinka. Po galais, pats taip gyvenau.
– Nelaiminga jaučiuosi tik per jus, gerbiamas gydytojau Pedžetai.
– Tau reikia tikro vyro, Ele. Tokio pat aistringo kaip ir tu, o ne susikausčiusio drovuolio, kuris gali mylėtis tik tamsoje ir tik kartą per savaitę – trečiadieniais – kaip ponas Šefordas.
Elė išsižiojo negalėdama patikėti, kad Maiklas kalbėjo apie tai su draugu.
– Leisk man tau parodyti, ką gali tikras vyras, – pasakė Džeredas spinduliuodamas pasitikėjimu savimi, dėl kurio atrodė labai patrauklus. Tada ėmė kalbėti tyliau:
– Paskui tu jau niekada negalėsi pasitenkinti vidutinybe.
Džeredo žodžiai velniškai viliojo. Visa savo esybe Elė troško praleisti naktį jo stipriose rankose ir pajusti, kaip patyrę pirštai ima valdyt visą jos kūną. Kad jis kur prasmegtų! Elė nenorėjo nusižeminti pasitenkindama viena malonumų naktimi ir leisti Džeredui patenkinti savo geidulius, kai tai gali padaryti bet kuri kita moteris.
– Ar taip saldžiai suokdamas suvilioji daug gražuolių?
Džeredas nusijuokė. Elė nesiliovė:
– Jeigu sugriovei mudviejų su Maiklu santykius norėdamas apsukti man galvą, prašovei. Tu manai, kad Maiklas man netiko, o iš tiesų blogiausia, kas man gali nutikti, tai susidėti su tavimi.
Elei tik ir trūksta tokio, kaip jos sijonų besivaikantis tėvas. Flirto meistro. Gražbylio. Mergišiaus, kuris nesirenka priemonių, trokšdamas įsiversti ką į lovą.
Jųdviejų asmenišką pokalbį nutraukė atsivėrusios priimamojo durys. Tarpdury kyšojo Tanės, Skubios pagalbos priimamojo skyriaus registratorės, keista, garbanota, juoda kaip naktis ševeliūra ir, kaip visada, kontrastingai blyškus veidas.
– Atvažiuoja greitoji. Keturiasdešimt septynerių metų vyras, apie šimtą keturiasdešimt kilogramų, sustojo širdis, paramedikai bando atstatyti jos veiklą ir kvėpavimą, tačiau nepavyksta intubuoti. Turėtų atvykti po keturių minučių.
Džeredas akimirksniu virto rimtu profesionalu.
– Supratau…
– Paruošiu pirmąjį traumatologijos kabinetą, – užbaigė Elė.
– Parenkite…
– Įvairių dydžių tracheostominių vamzdelių ant padėklo šalia pirmosios lovos, pridėkite ir porą pediatrinių, jei prireiktų, paruoškite lašelinę ir reanimacijos įrangą.
– Praneškite…
– Respiracinės terapijos ir Radiologijos skyriams, kad būtų pasirengę. – Elė pagriebė savo popierius ir nulėkė prie durų. – Aš padėsiu.
Kai juodu nesikivirčydavo, darbas eidavo kaip iš pypkės.
Po keturiasdešimties minučių Džeredas stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas Skubios pagalbos skyriaus prieangyje ir žvelgė į tamsią automobilių stovėjimo aikštelę, medžiais apaugusios kalvos siluetą tolėliau ir tolimas greitkelio šviesas. Gaivus lapkričio oras pravėdino galvą, o tvyranti tyla apramino. Pamažėl įtampa ėmė slūgti.
– Kodėl tu jo neišgelbėjai! – sukliko įtūžęs paauglys pertraukdamas Džeredo mintis. – Juk tavo darbas – gelbėti žmones!
Džeredas pasisuko kairėn. Prieš keletą akimirkų jis pranešė, kad paciento išgelbėti nepavyko, ir dabar penkiolikmetis mirusiojo sūnus užsipuolė Džeredą. Ilgaplaukis vaikinukas plačiomis apsmukusiomis kelnėmis ir auskaru antakyje buvo pasirengęs pribaigti gydytoją.
Džeredas atsitraukė nuo atramos, prie kurios buvo palinkęs, ir guodėsi bent tuo, kad kaltinimai pasipylė lauke, o ne sausakimšame priimamojo koridoriuje. Pro automatines stiklines duris jis matė Elę, viena ranka prilaikančią vaikinuko motiną, kita – jo verkiančią mažąją sesutę, ir bandančią jas abi paguosti.
– Man labai gaila, – atsiprašė Džeredas.
– Gaila?! – šaukė berniukas trūkinėjančiu balsu ašaroms srūvant pykčio iškreiptu veidu. – Ir kas man iš to? Tėtis mirė, nes tu… – jis sustojo prie Džeredo ir dūrė jam smiliumi į krūtinę, – neatlikai savo darbo.
Džeredas giliai įkvėpė norėdamas išlikti ramus, nes žinojo, kad tokiu atveju lengviausia kaltinti gydytoją, o akivaizdi tiesa – pacientas turėjo milžinišką antsvorį, kasdien surūkydavo du pakelius cigarečių ir nesivargino daugiau judėti – nesugrąžins keturiasdešimt septynerių metų vyro ir tėvo.
Ir nors padarė viską, kas buvo įmanoma, Džeredui nepavyko jo atgaivinti.
– Kartais, – kalbėjo Džeredas žvelgdamas į ašarotas rudas akis, iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti ramų balsą ir neparodyti savo paties pykčio ir nusivylimo, – kad ir kaip stengiamės, įvyksta tai, ko negali pakeisti.
Beliko sudėlioti šiuos žodžius į skambų posmą ir turėsi dainą apie savo gyvenimą, – pamanė sau, o garsiai pasakė:
– Nežinau, kaip dar galėjau pagelbėti tavo tėvui.
Pasipiktinęs paauglys netikėtai suklupo verkdamas:
– Nenorėjau jo mirties. Ką aš dabar darysiu?
Džeredas norėdamas išlaikyti berniuką ant kojų tvirtai suėmė jį į glėbį, tačiau tam prireikė nemažai jėgų.
– Aš irgi patyriau tą patį, – guodė Džeredas ir kentėjo žinodamas, kas laukia vaikio artimiausiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais. – Reikia laiko, kad atsitiestum. – Džeredas suprato, jog lengva nebus, ir berniukas niekada nepamirš šios dienos.
– Jis rėkė, kad išjungčiau muziką, – kūkčiodamas pasakojo jis, – o aš nekreipiau dėmesio. Jei tik būčiau įsiklausęs, gal būčiau išgirdęs, kaip jis mane kviečia. Galbūt dabar jis būtų gyvas.
Džeredas prisiminė labai panašią jei tik istoriją,