sveikas, – kalbėjo Džeredas plekšnodamas berniukui per nugarą. – Jis patyrė labai stiprų širdies priepuolį. Nei tu, nei aš, nei kas kitas nebūtų galėjęs jam pagelbėti.
– Ir ką man dabar daryti? – tyliai paklausė berniukas.
Džeredas uždėjo rankas jam ant pečių ir šiek tiek atsitraukė, kad galėtų matyti berniuko akis.
– Grįžk į kabinetą. Paimk už rankos sesutę, pasakyk, kad tu šalia ir kad tikrai sugebėsi pasirūpinti ja kaip tėvas. Pabučiuok mamą ir pasakyk, jog myli ją, būsi šalia ir kaip galėdamas jai padėsi. – Džeredas supurtė berniuką norėdamas įsitikinti, kad šis klausosi. – Ir ne šiaip sau kalbėk. Parodyk, ką jauti. Būk drąsus. Ir kas benutiktų, neleisk mamai tavęs atstumti, – pasakė Džeredas pagalvojęs, jog taip turėjo pasielgti ir jis – galbūt tada jo gyvenimas nebūtų sugriuvęs.
Galbūt tuomet jis būtų galėjęs išpildyti paskutinį tėvo prašymą: Pasirūpink motina.
– Štai kur jūs, – priėjusi tarė Elė. Džeredas negirdėjo, kaip atsidarė durys. Kaip ilgai ji čia stovėjo? Ką girdėjo? – Ar tu Džimis? – paklausė berniuko, o tas palinksėjo. – Tavęs ieško mama.
Džimis nusisuko nuo Elės, virpėdamas įkvėpė oro ir nusišluostė akis.
– Užjaučiu dėl tėtės, – pasakė Elė ir švelniai paglostė Džimiui pečius.
– Ačiū, – atsakė jis; Džeredas didžiavosi vaikinuku, kuris susitvardė, giliai įkvėpė, atsitiesė ir nuėjo į kabinetą.
Džeredas pasisuko į automobilių aikštelės pusę, kad keletą minučių pabūtų vienas ir atgautų savitvardą – jį prislėgė prisiminimai, kaip anuomet jis grįžo iš ligoninės, kaip pyko motina, kokie baisūs buvo jos kaltinimai ir kaip vėliau daugybę metų ji elgėsi taip, tarsi Džeredas būtų tuščia vieta.
Tikėdamasis nuvyti šalin skaudžius prisiminimus, kurie vėl ėmė veržtis iš atminties užkaborių, Džeredas ėmė galvoti apie smagiausią pastarųjų savaičių dalyką. Apie slaugytoją Elę Foršei.
Jis prisiminė jųdviejų pirmąjį susitikimą ankštoje išblizgintoje pagalbinėje patalpoje, kai dar nežinojo, kad Elė – jo draugo mergina. Džeredas netyčia prisilietė prie Elės siekdamas juostos ritinėlio, juodu sustingo ir suglumę, nes abiem buvo malonu, susižvalgė. Staiga Džeredas sutriko suvokęs, jog Elė taip jį traukė, kad jis vos nepuolė apkabinti ir bučiuoti moters, kurios net vardo nežinojo.
Artima siela? Galbūt.
Jam patinkantis moters tipas? Jeigu galėtų, jis rinktųsi ją.
Graži. Protinga. Linksma.
Puiki slaugytoja, mokanti pavyzdingai elgtis su ligoniais.
Jeigu Džeredas būtų laisvas ir galėtų truputėlį pasilinksminti, Elė būtų pirmoji jo geidžiamųjų sąraše. Bet jis nebuvo laisvas – nei širdyje, nei įstatymo požiūriu.
– Ar gerai jautiesi? – paklausė Elė priėjusi arčiau.
– Tiesiog puikiai. O tu?
– Radai tinkamus žodžius Džimiui. Užjaučiu, kad taip anksti netekai tėvo.
Džeredas neįstengė pažvelgti į Elę.
– Todėl ir tapau gydytoju – norėjau apsaugoti vaikus nuo to, ką patyriau. Ir šiandien man pasisekė, ar ne?
– Tu ne visagalis. – Elė palietė Džeredo ranką ir jo kūnu nuvilnijo raminanti šiluma. Jis ilgesingai troško Elės prisilietimo, tas stiprus jausmas ir jaudino, ir trikdė.
– Tu gaivinai Džimio tėtį dvylika minučių ilgiau, nei tai būtų daręs bet kuris kitas mūsų gydytojas, – kalbėjo Elė. – Ką dar galėjai padaryti?
Džeredas pakreipė nuleistą galvą į šoną, pasižiūrėjo Elei į akis ir sulaikė žvilgsnį. Elės akyse buvo matyti nuoširdus susirūpinimas ir užuojauta. Ištisus jų bendro darbo mėnesius jis dešimtis ar net šimtus kartų matė, kaip tokiu žvilgsniu Elė žiūrėdavo į pacientus, bet niekada į jį. Tačiau užuot pasinaudojęs proga užmegzti atvirą pokalbį, Džeredas nusprendė nekreipti dėmesio į bauginančius, ilgai gniaužtus jausmus, ėmusius kirbėti giliai užgautoje širdyje, ir griebėsi galimybės pajuokauti ir užsimiršti.
– Saugokis, Katyte, – žaismingai sušnabždėjo Džeredas apsižvalgęs, ar kokia pašalinė ausis negirdi meilikavimo, kuris jį pralinksmino, o Elę suerzino. – Nes galiu pamanyti, kad imu tau patikti. – Džeredo nuotaika pasitaisė. – Kad ir kiek besistengtum, regis, aš tave nesuvaldomai traukiu.
– Nešnekėk niekų, – tarstelėjo Elė ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Toks mano darbas – padėti ir užjausti. Tau pasisekė, kad mano pamaina dar nesibaigė.
– Tai gerai, – pasakė Džeredas palinkęs prie Elės. – Gal eikime į kokią nuošalesnę vietelę, kur tu parodysi man dar daugiau savo uuuužuojautos.
Elė įžnybė Džeredui.
Šaunuolė. Drąsi mergina.
– Oi! – šūktelėjo jis trindamasis ranką. – Kur dingo tavo švelnumas?
Elė prisimerkusi pažvelgė į Džeredą.
– Neištversiu. – Džeredas pasitrynė sausas akis. – Regis, tuoj apsižliumbsiu.
Elė nusisuko ir nuėjo į priėmimo kambarį nė nežvilgtelėjusi į jį. Iš nugaros ji atrodė lygiai taip pat gražiai kaip ir iš priekio, jos šviesiai violetinės uniforminės kelnės dengė tobulų formų užpakaliuką, ilgi rudi plaukai buvo susukti į laisvą kuodą, o dailius ausų lezgelius, kuriuos taip ir traukė pabučiuoti, puošė kuklūs auksiniai žiedo formos auskariukai.
– Maniau, moterims patinka, kai vyrai rodo jausmus? – pavymui sušuko Džeredas.
– Geidulys – ne jausmas, gydytojau Pedžetai, – neatsisukdama atšovė Elė.
– Ir dar koks jausmas. Ateik pas mane po darbo ir paieškosime informacijos internete. Kieno bus teisybė – tas spręs, ką darysime toliau. Galime lažintis, kad spręsiu aš.
Elė spustelėjo mygtuką prie durų.
Kai durys ėmė vertis, Džeredas sušuko:
– Tuoj užsivers durys, Ele!
Elė lūkuriavo prie įėjimo į priimamąjį.
Džeredas minutėlę luktelėjo, kol sutramdė juoką. Jis žinojo, kad Elė neatsikirs, bet buvo labai smagu ją erzinti. Su niekuo nebūdavo taip linksma kaip su ja. Pirmą kartą per dvejus metus nuo tada, kai pradėjo dirbti agentūros samdomu gydytoju įvairiose Niujorko valstijos ligoninėse, Džeredas jautė, jog pasibaigus jo paskyrimo terminui, jis gali imti kai ko ilgėtis. Aiškus ženklas, kad kažkas pasikeitė.
Pažintys, meilės ryšiai, vedybos daro žmones priklausomais vienus nuo kitų, silpnais ir pažeidžiamais. Jo tėvo mirtis palaužė motiną, ji tapo bejėgė, pikta ir niekur nerado džiaugsmo. Džeredo žmonos melas, pabėgimas ir paskui kilusios teisinės problemos, kai jam teko kovoti, kad netektų sėsti į kalėjimą, palaužė ir jį.
Ne. Geriau jau gyventi vienam. Jokio prisirišimo, jokių lūkesčių, nieko, kas nuviltų jį arba ką jis nuviltų.
Elė paėmė paciento kortelę, kurią jai padavė bendradarbė.
– Padarysiu pertraukėlę, – pasakė slaugytoja. – Vieną girtą ir kabinėtis linkusį pacientą nuvedžiau į pirminės apžiūros kabinetą.
Girtas ir kabinėtis linkęs pacientas uždarytas tolimajame T formos koridoriaus gale.
– Ačiū, – burbtelėjo