dienas per metus užverti langinėmis, paauksuotos skulptūros sustumtos į kampą, o sietynas apmautas maišu ir užsiūtas, buvo neginčytinas pranašumas, atperkantis visus apmaudžius Bofortų praeities puslapius.
Misis Arčer, mėgdavusi savo socialines teorijas išsakyti aforizmais, kartą pareiškė: „Visi mes turime savo numylėtinių prasčiokų“. Ir nors šis teiginys nuskambėjo labai drąsiai, jo teisingumas sulaukė slapto atgarsio daugelio išrinktųjų širdyse. Tiesą sakant, Bofortai nebuvo prasčiokai – buvo manančių, kad jie dar blogesni. Tiesa, misis Bofort priklausė vienai iš garbingiausių Amerikos šeimų, nes ji – žavioji Regina Dalas (iš Pietų Karolinos atšakos), beturtė gražuolė – į Niujorko aukštuomenę buvo įvesdinta savo pusseserės, ekstravagantiškosios Medoros Menson, kuri iš pačių geriausių paskatų amžinai pridarydavo kvailysčių. Pasak nuolatinio Tiuilri lankytojo Silertono Džeksono, bet kuris Mensonų ir Rašvortų giminaitis turėjo Niujorko aukštuomenės droit de cité [pilietybės teisę – pranc.], betgi ar moteris, tekėdama už Džulijaus Boforto, jos nepraranda?
Vadinasi, tėra vienintelis klausimas: kas toks tasai Bofortas? Manoma, kad jis anglas – malonus, gražus, ūmus, svetingas ir sąmojingas. Į Ameriką atvyko su rekomendaciniais laiškais nuo senosios misis Menson Mingot žento, anglų bankininko, ir greitai prasimušė verslo pasaulyje. Tačiau gyveno padrikai, buvo kandus ir neaiškios kilmės, todėl kai Medora Menson paskelbė apie jo sužadėtuves su savo pussesere, visi palaikė tai dar viena kvailyste ilgame vargšelės Medoros ekstravagantiškų poelgių sąraše.
Betgi kvailybė taip pat dažnai gelbsti savo vaikus, kaip išmintis – savuosius. Praėjus dvejiems metams po jaunosios misis Bofort vestuvių visi pripažino, kad jos namai – patys prašmatniausi Niujorke. Niekas nesuprato, kaip šis stebuklas įvyko. Ji buvo tingi, neveikli, piktų liežuvių netgi vadinama kvaišele. Vis dėlto išsipusčiusi kaip dievaitė, apsikarsčiusi perlais, metai iš metų vis jaunesnė, vis šviesesnė blondinė ir vis žavingesnė, ji viešpatavo didžiuliuose Bofortų rūmuose iš rudojo akmens ir net nekrustelėjusi žiedais apmaustyto mažojo pirštelio surinkdavo aplink save visą aukštuomenę. Visažiniai tvirtino, esą Bofortas pats įsakinėja tarnams, moko virėją gaminti naujus patiekalus, aiškina sodininkams, kokias gėles auginti šiltnamiuose, kad netrūktų pietų stalui ir svetainėms papuošti, verda popiečio punšą ir diktuoja žmonai laiškelius jos draugėms. Jeigu taip ir buvo, tai viskas vyko už uždarų durų, o svečius pasitikdavo svetingas, nerūpestingas milijonierius, kuris savo paties svetainėje sukinėdavosi lyg atsainus svečias ir sakydavo: „Argi ne nuostabios mano žmonos gloksinijos? Žinote, ji parsisiųsdina jas iš Kju botanikos sodo Londone.“
Dėl vieno visi sutarė: misterio Boforto paslaptis – jo gebėjimas nė nemirktelėjus išsipinklioti iš visų bėdų. Galėjai kiek nori šnibždėtis, esą tarptautinis bankas, kuriame dirbo, „padėjo“ jam apleisti Angliją, jis ignoravo šį gandą kaip ir visus kitus. Nors verslinio Niujorko sąžinė buvo tokia pat jautri kaip ir doroviniai principai, Bofortas visada iš balos atsikeldavo sausas. Visas Niujorkas neišlįsdavo iš jo svetainių, ir jau daugiau nei dvidešimt metų žmonės sakydavo: „Mes važiuojame pas Bofortus“ taip ramiai, lyg turėtų omenyje misis Menson Mingot ir būtų maloniai įsitikinę, kad ten jų laukia kepta antis ir subtiliausi išlaikyti vynai, o ne apyšiltė nežinia kelintų metų derliaus „Našlė Kliko“ ir pašildyti maltinukai iš „Filadelfijos“.
Taigi misis Bofort, kaip paprastai, savo ložėje pasirodė iškart prieš ariją su brangenybėmis, o kai trečio veiksmo gale, vėlgi kaip paprastai, atsistojo, ant nuostabių savo pečių užsimetė manto ir pradingo, Niujorkas jau žinojo, kad pokylis prasidės po pusvalandžio.
Niujorkiečiai itin didžiavosi Bofortų namu ir mėgdavo rodyti jį užsieniečiams, ypač kasmetinio pokylio dieną. Bofortai vieni iš pirmųjų mieste įsitaisė raudoną aksominį kilimą, kurį jų liokajai patiesdavo ant laiptelių po jų pačių tentu, o visi kiti tenkindavosi išsinuomotais kilimais bei kėdėmis ir vakariene iš restorano. Taip pat jie nustatė taisyklę, kad damos turi nusimesti apsiaustus vestibiulyje, o ne vilkti juos viršun, į šeimininkės miegamąjį, ir atpratino jas kaitinti plaukų raitymo žnyples ant dujinio degiklio – Bofortas kažkada tarsi netyčia prasitarė, kad yra įsitikinęs, jog visos žmonos draugės laiko tarnaites, kurios pasirūpina savo ponių coiffées [šukuosenomis – pranc.] prieš šioms išvykstant iš namų.
Tuose drąsiai suprojektuotuose namuose svečiui nereikėjo spraustis į pokylių salę siauručiu koridoriumi (kaip pas Čiversus). Jis galėjo iškilmingai žengti per anfiladą svetainių, dekoruotų jūros bangos, raudonosios rožės ir bouton d’or [vėdryno – pranc.] spalvomis, ir jau iš tolo pamatyti, kaip išblizgintame parkete atsispindi sietynai su daugybe žvakių, o toliau, žiemos sodo gilumoje, kupli kamelijų ir papartmedžių lapija apgobia juodojo ir auksaspalvio bambuko krėslus.
Kaip dera sužadėtiniu tapusiam jaunuoliui, Niulandas Arčeris truputį vėlavo. Palikęs paltą liokajams, mūvintiems šilkinėmis kojinėmis (tos kojinės – vienas iš naujausių Boforto įgeidžių), jis šiek tiek pavaikštinėjo po biblioteką, išmuštą Kordobos oda, apstatytą prašmatniais oda trauktais baldais ir papuoštą malachito dirbiniais, – čia maudamiesi baltutėles pirštines šnekučiavosi keli vyriškiai, – o tada prisijungė prie svečių procesijos, kurią ant raudonosios svetainės slenksčio pasitiko misis Bofort.
Arčeris aiškiausiai nervinosi. Iš operos jis nebegrįžo į klubą (kaip dažniausiai elgdavosi aukštuomenės jaunuoliai). Vakaras buvo nuostabus, jis neskubėdamas patraukė Penktąja aveniu ir tik vėliau pasuko prie Bofortų namų. Būgštavo, kad Mingotai „nenueitų pernelyg toli“ – juk močiutė galėjo paliepti jiems atsivežti į pokylį ir grafienę Olenską.
Klubo ložėje tvyrojusi atmosfera jam pakuždėjo, kad toks poelgis būtų šiurkščiausia klaida, ir nors labiau nei bet kada buvo kupinas ryžto „tvirtai laikytis iki galo“, po trumpučio pokalbio operoje su savo sužadėtinės pussesere dar mažiau degė troškimu pakeltu antveidžiu pulti jos ginti.
Pasiekęs bouton d’or spalvos svetainę (kurioje Bofortui pakako įžūlumo pakabinti tiek triukšmo sukėlusią Bugero [Viljamas Adolfas Bugero (1825–1905) – pagrindinis prancūzų tapybos akademinės krypties atstovas. Savo paveiksluose saloninį grožį jis derino su natūralizmu – vert.] „Pergalingąją meilę“), Arčeris pamatė prie pokylių salės durų stovinčią misis Veland su dukra. Grindimis jau čiūžčiojo poros, vaškinių žvakių šviesa krito ant besiplaikstančių tiulio sijonų, ant merginų galvų su įpintais kukliais gėlių žiedais, ant prašmatnių aigrettes [Gėlių, plunksnų papuošalas – pranc.] ir kitokių jaunų ištekėjusių moterų galvos puošmenų, ant žėrinčių kietai iškrakmolytų apykaklių ir naujutėlių odinių pirštinių.
Pasirengusi prisidėti prie šokančiųjų mis Veland su pakalnučių puokšte rankoje (kitokios puokštės ji neturėjo) užgaišo tarpduryje. Buvo kiek pablyškusi, o akyse švietė jaudulys, kurio ji nė nemėgino slėpti. Aplink susispietę jaunuoliai ir merginos spaudė jai ranką, pokštavo ir juokėsi, o į juos pritariamai šypsodamasi žvelgė atokiau stovinti misis Veland. Arčeris suprato, kad Mėja Veland praneša apie savo sužadėtuves, o jos motina stengiasi nutaisyti veide tokiai situacijai deramą motinišką abejonę.
Arčeris šiek tiek padelsė. Jis pats reikalavo, jog būtų pranešta apie sužadėtuves, bet norėjo, kad aukštuomenė sužinotų apie jas ne taip. Visu balsu paskelbti apie sužadėtuves pokylių salėje šurmuliuojant miniai – tolygu nuplėšti nuo šitos žinios plonytį intymumo vualį, kuris turėtų dengti tokį mielą širdžiai įvykį. Arčerio džiaugsmas buvo toks gilus, jog šie menki raibuliai paviršiuje nė kiek nepalietė jo esmės, nors jis būtų norėjęs, kad ir paviršius išliktų nesudrumstas. Šiek tiek guodė, kad tą patį jaučia ir Mėja Veland. Jų akys susitiko, ir maldaujančiame jos žvilgsnyje Arčeris perskaitė: „Atminkite, mes šitai darome todėl, kad taip reikia.“
Šis šūkis iškart rado atbalsį Arčerio