nukreiptas į kažkokį tolimą regėjimą.
– Mieloji, – sušnibždėjo Arčeris ir priglaudė ją prie savęs. Tą akimirką jis pagalvojo, kad pirmosiose sužadėtuvių valandose, net praleistose pokylių salėje, slypi kažkokia iškilminga paslaptis. Dabar prasideda naujas gyvenimas, šalia jo visada bus ši baltutėlė, švytinti, nepriekaištinga būtybė!
Šokis pasibaigė ir jie, kaip dera sužadėtiniams, nuėjo į žiemos sodą. Pasislėpęs aukštų papartmedžių ir kamelijų paunksnėje Niulandas priglaudė prie lūpų jos pirštinėtą ranką.
– Matote, aš pasielgiau taip, kaip jūs prašėte, – pasakė ji.
– Taip, aš nepajėgiau ilgiau laukti, – su šypsena atsakė jis ir iškart pridūrė: – Tik norėjau, kad tai įvyktų ne pokylyje.
– Taip, aš žinau, – ji pažvelgė į Arčerį giliu žvilgsniu. – Bet net ir čia… mes juk vieni, tiesa?
– Ak, mylimoji, taip! – šūktelėjo Arčeris.
Nėra ko abejoti, ji visada viską supras, ji visada pasakys būtent tai, ką reikia. Šis atradimas perpildė palaimos taurę ir jis džiaugsmingai tęsė:
– Užvis blogiausia, kad noriu jus pabučiuoti, bet nedrįstu.
Tai pasakęs Arčeris greitai apmetė akimis žiemos sodą ir įsitikinęs, kad juodu bent trumpam liko vieni, prisitraukė ją prie savęs ir skubiai priglaudė lūpas prie jos lūpų. Kad išpirktų šio poelgio įžūlumą, Arčeris privedė ją prie bambukinės sofos ne tokioje nuošalioje žiemos sodo dalyje ir sėsdamasis greta iš jos puokštės išsitraukė vieną pakalnutę. Jie sėdėjo tylomis ir visas pasaulis, lyg saulės nutviekstas slėnis, driekėsi jiems po kojomis.
– Ar pasakėte pusseserei Elenai? – tarsi busdama iš miego paklausė mis Veland.
Arčeris krūptelėjo – prisiminė, kad nieko jai nepasakė. Kažkas trukdė jam kalbėti apie tokius dalykus su nepažįstama moterimi, dar užsieniete, todėl žodžiai tarsi įstrigo gerklėje.
– Ne, tiesiog nepasitaikė patogios progos, – skubiai sumelavo jis.
– A… – nusivylusi nutęsė ji ir švelniai, bet atkakliai tarė: – Bet jūs turite tai padaryti, juk aš taip pat nieko nesakiau. Nenorėčiau, kad ji pagalvotų…
– Žinoma. Bet, mano galva, būtų geriau, jeigu pasakytumėte jūs.
– Turėjau padaryti tai laiku, – mąsliai pasakė ji, – bet jeigu jau susivėlinome, jūs turite paaiškinti, kad prašiau jūsų pasakyti jai operoje, kol apie sužadėtuves dar nebuvo paskelbta pokylyje. Antraip ji gali pamanyti, kad aš ją pamiršau. Juk Elena – mūsų šeimos narė. Jos taip ilgai čia nebuvo ir dabar lengva ją įskaudinti.
Arčeris pažvelgė į sužadėtinę spindinčiomis akimis.
– Jūs gera kaip angelas! Žinoma, aš jai pasakysiu, – tarė jis ir metė neramų žvilgsnį į sausakimšą pokylių salę. – Bet dar nemačiau jos. Ar ji čia?
– Ne, paskutinę akimirką nusprendė nevažiuoti.
– Paskutinę akimirką? – perklausė jis, išduodamas nustebimą, kad ji apskritai galėjo rimtai galvoti apie atvykimą.
– Taip. Ji baisiai mėgsta šokti, – nuoširdžiai atsakė mergina. – Bet staiga nusprendė, kad jos suknelė nepakankamai puošni pokyliui, nors mums ji labai patiko. Teta nuvežė ją namo.
– Štai kaip, – slėpdamas džiaugsmą abejingai linktelėjo Arčeris. Neprilygstamą susižavėjimą jam kėlė tvirtas sužadėtinės pasiryžimas nepastebėti „nemalonių dalykų“, nes ši taisyklė jiems abiem buvo įdiegta nuo vaikystės.
„Ji ne prasčiau už mane supranta, kodėl pusseserė atsisakė čia važiuoti, – sumetė jis, – bet aš niekada nieku gyvu neišsiduosiu manąs, kad ant vargšelės Elenos Olenskos reputacijos esama nors menkiausios šešėlio“.
IV
Po sužadėtuvių buvo privalu kai ką aplankyti, todėl kita diena buvo skirta vizitams. Šio Niujorko ritualo paisoma griežtai ir nenukrypstamai, todėl paklusdamas jam Niulandas Arčeris su motina ir seserimi pirmiausia nuvažiavo pas misis Veland, o tada jis su misis Veland ir Mėja išsirengė palaiminimo pas garbiąją pramotę misis Menson Mingot.
Arčeriui patiko lankytis pas misis Menson Mingot. Pats jos namas jau buvo virtęs muziejaus eksponatu, nors, žinoma, jis ne toks senas kaip kitų šeimų rūmai, stūksantys Universiteto aikštėje ir žemutinėje Penktosios aveniu dalyje. Tie buvo gryniausio 19 a. ketvirtojo dešimtmečio stiliaus: kilimai su pilnavidurių rožių girliandomis kiek pagyvino niūrią palisandrinių konsolių, židinių su pusapvalėmis arkomis bei juodojo marmuro lentynomis ir didžiulių įstiklintų raudonmedžio knygų spintų dermę, o senoji misis Mingot, pasistatydinusi namą vėliau, savo rankomis išmetė griozdiškus jaunystės laikų baldus ir Mingotų palikimo nuoliekas sumaišė su ne švankiais Antrosios imperijos epochos gobelenais. Ji turėjo įprotį atsisėdusi prie svetainės lango pirmame aukšte ramiai stebėti, kaip aukštuomenės gyvenimo srautas teka į šiaurę, prie vienišo jos būsto durų. Atrodė, jai visai nerūpėjo tą srautą greitinti, nes buvo ne tik pasitikinti savimi, bet ir kantri. Misis Mingot neabejojo, kad tvoros, akmens skaldyklos, vienaukščiai saliūnai, mediniai šiltnamiai apleistuose soduose ir skardžiai, nuo kurių ožkos grožisi apylinkių kraštovaizdžiu, greitai išnyks spaudžiami tokių pat, o gal – ji buvo nešališka moteris – netgi dar didingesnių rūmų nei jos pačios, kaip ir akmenų grindinį, per kurio duobes dardėjo seni omnibusai, pakeis lygus asfaltas – toks, kokį žmonės pasakojo matę Paryžiuje. O kol kas, kol visi, ką ji pageidauja matyti, patys pas ją atvažiuoja (ji, kaip ir Bofortai, nesivargindama gali pripildyti kambarius svečių, net nė vienu patiekalu nepagausinusi savo vakarienių valgiaraščio), dėl geografinės izoliacijos ji nėmaž nesikrimto.
Neapsakoma riebalų masė užgriuvo pusamžio sulaukusią misis Mingot tarsi lavos srautas pasmerktą miestą ir putlią, energingą mažutę moterį grakščiomis kojytėmis pavertė kažkokiu milžinišku ir didingu gamtos reiškiniu. Šį tvaną ji priėmė taip pat filosofiškai kaip ir visus kitus išmėginimus, ir dabar, sulaukusi gilios senatvės, pelnė atlygį: žiūrėdama į veidrodį matė raukšlių beveik nepaliestą tvirto, rausvai balto kūno glotnybę, kurios centre, tarsi laukdamas, kol bus atkastas, glūdėjo mažas veidukas. Daugiapakopis pagurklis terasomis leidosi į svaigulingas vis dar baltutėlės krūtinės gelmes, dengiamas tokio pat baltutėlio muslino, prilaikomo sagės su miniatiūriniu velionio misterio Mingoto portretu, o aplinkui ir žemiau per talpaus krėslo kraštus plūdo juodo šilko bangos, ant kurių keterų tarsi žuvėdros baltavo dvi mažutės rankos.
Sunki kūno našta jau seniai nebeleido misis Menson Mingot nei nusileisti, nei pakilti laiptais, ir ji, pagarsėjusi laisvomis pažiūromis, priėmimams skirtus kambarius perkėlė į viršų, o pati (įžūliai pamynusi visas Niujorke priimtas padorumo taisykles) įsikūrė pirmame aukšte. Sėdėdami šalia jos prie svetainės lango, pro niekada neuždaromas, geltonomis siuvinėtomis portjeromis padabintas duris jūs nustebę pamatysite miegamąjį: didžiulę žemą lovą, apmuštą lyg kokia sofa, ir tualetinį staliuką su lengvabūdiškais apvadėliais ir veidrodžiu paauksuotais rėmais.
Misis Mingot svečius žavėjo ir stulbino šitoks užsieninis kambarių išdėstymas, primenantis scenas iš prancūziškų romanų ir namus, kur jau pati architektūra skatina tokioms nedorybėms, apie kokias tyraširdis amerikietis nedrįstų nė pagalvoti. Kaip tik taip pasileidusiame Senajame Pasaulyje gyveno moterys, turėjusios meilužius: butuose, kur visi kambariai yra viename aukšte, nepadorioje kaimynystėje vienas su kitu – kaip ir aprašyta tose knygose. Mintis, kad misis Menson Mingot nepriekaištingą savo gyvenimą galėtų leisti aplinkoje, stačiai sukurtoje meilės malonumams, Niulandui Arčeriui kėlė juoką (vaizduotėje