dirba rankomis, tai atrodė kažkaip neįprasta. Pirštais perbraukė negyvam vyrui per skruostą, apčiupinėjo šalia jos gulinčio vadeliotojo rankas ir kojas, lyg tikrintų, ar kaulai sveiki, rankomis mėgino pajusti iškvėpiamo oro dvelksmą, odos skleidžiamą šilumą.
Prisiminusi, kaip vos atsipeikėjusi pajuto sau ant kaklo jo pirštus, čiuopiančius pulsą, Beatričė iškaito. O kad jie būtų nukeliavę žemiau – ji net apsvaigo užplūdus nepažįstamiems troškimams…
Tokios svajos neabejotinai kilo dėl sukrėtimo. Beatričė, dvidešimt aštuonerių metų našlė, nebūtų drįsusi net svajoti apie kitą vyrą. Nieku gyvu. Dvylika metų tikro pragaro atgrasė ją nuo tokių minčių.
Pagyvenusios ponios ir jos sūnaus veiksmai sugrąžino Beatričę į tikrovę – porelė kėsinosi išvynioti vadeliotoją iš apsiausto ir užsikloti juo patys. Tvirtai uždėjusi ranką ant drabužio Beatričė tarė:
– Nemanau, kad vyriškis, atidavęs šį apsiaustą, pritartų jūsų ketinimams.
– Jis viso labo tik vadeliotojas… – pradėjo jaunuolis, tarsi nuo socialinės padėties priklausytų, kada kam laikas mirti, bet tuoj nutilo taip ir neužbaigęs sakinio, nes pasirodė tamsoje pranykęs nepažįstamasis.
– Ša-lin! – balsas virpėjo šaltyje praleidus ketvirtį valandos, bet rankose jis laikė duris.
Įsiropštęs vidun įstatė jas į vietą. Tiesa, šonuose žiojėjo nemenki plyšiai, bet taip vis vien buvo daug geriau nei prieš akimirką.
Ištirpęs sniegas vandens karoliukais ritosi jo veidu, marškiniai, prilipę prie tvirto kūno, išryškino kiekvieną raumenuką. Šis vyras buvo pripratęs dirbti ir sportuoti. Beatričė ištraukė iš savo krepšio drobulę ir įdavė jam sučiupusi už rankos – nepažįstamajam nusišypsojus karietos prietemoje žybtelėjo baltų dantų eilė, jųdviejų pirštai susilietė ir kūnus supurtė drebulys.
Jos dievinamų knygų pasaulis akimirksniu priartėjo: Romeo ir Džuljeta, Dafnis ir Chlojė – tai tik keli pasakojimai apie senovės įsimylėjėlius, kurių aistra ji taip žavėjosi.
Deja, pati jos niekada nepatyrė.
Niekuo neišsiskiriantis jos veidas tikrai nepatrauktų dėmesio tokio vyro kaip šis. Vyro, kuris pasisukęs į vadeliotoją dabar atidžiai skaičiavo jo pulso tvinksnius.
– Esate tai daręs ir anksčiau, tiesa? – Beatričė nudžiugo išgirdusi, koks ramus jos balsas. Pasirodė esanti nuovoki.
– Daugybę kartų, – pasigirdo atsakymas, vyras nusibraukė į akis lendančią plaukų sruogą. Šie buvo ilgi, gerokai ilgesni nei įprasta vyrams. Jo šypsena buvo arogantiška – taip šypsosi vyrai, puikiai žinantys, kaip jie patinka moterims. Visoms. Žinoma, vienai jų jis buvo pats gražiausias.
Nukreipusi akis į šalį Beatričė keiksnojo savo spurdančią širdį.
– Kaip manote, ar mus kas nors suras?
Dar vienas klausimas. Šįkart skirtas visiems karietoje.
– Niekas, – iškart atsiliepė pagyvenusios ponios sūnus. – Niekas nepasirodys iki ryto, o iki to laiko mama jau bus…
– Negyva… negyvai sušalusi, – užbaigė motina jo mintį.
– Jeigu susiglaustume, ilgiau išlaikytume šilumą. Taip pratemptume dar kelias valandas, – nepažįstamojo balse buvo girdėti nekantrumo gaidelės, jo racionalumą pirmą kartą sudrumstė emocijos atspalvis.
– O kas paskui? – jaunuolio balsas suvirpėjo.
– Jeigu iki vidurnakčio niekas nepasirodys, sėsiu ant arklio ir nujosiu į Brentvudą.
– Iki ten – valanda kelio, o dar toks oras… – pertraukė jį Beatričė, bet tuoj nutilo.
– Todėl reikia tikėtis, kad šiuo keliu dar kas nors keliaus, – atšovė jis ir išsitraukė iš kišenės sidabrinę gertuvę. Nugėręs gerą gurkšnį nušluostė kakliuką ir ištiesė Beatričei. – Kad sušiltumėte, – paaiškino. – Gurkštelėjusi perduokite kitiems.
Ji buvo iš tų moterų, kurios itin retai ragauja alkoholio, tačiau pakluso. Skystis nudegino gerklę ir kūnu tuojau pat pasklido šiluma. Pagyvenusi dama ir jos sūnus gėrimo atsisakė. Nežinodama, ką daryti, Beatričė ištiesė gertuvę šalia jos susigūžusiam nepažįstamajam.
Šis jos nepaėmė, net galvos nepapurtė, todėl Beatričė pasidėjo gertuvę sau ant kelių, pirma iš visų jėgų užsukusi dangtelį, kad neprapultų nė lašas brangaus gėrimo. Nusprendė, kad jo galvoje sukasi galybė minčių, todėl gertuvė jam šiuo metu mažiausiai rūpi.
Apgraibomis suradusi po suolu savo krepšį išėmė Kalėdų pyragą, kuriuo apsirūpino prieš išvykdama iš Bramptono. Prieš tris dienas? Sunku patikėti, kad tai buvo taip neseniai. Išvyniojusi skanėstą pakėlė galvą.
– Gal kas norėtų gabalėlio?
Priešais sėdintys pagyvenusi ponia su sūnumi ištiesė rankas ir Beatričė padavė po nemenką gabalą, tačiau aukštasis pakeleivis nė nekrustelėjo – sėdėjo pakreipęs galvą tarsi kažko atidžiai klausydamasis. Vyniodama likusį pyragą ji pamėgino įsivaizduoti, kas galėtų taip prikaustyti jo dėmesį. Pati irgi neparagavo nė trupinėlio. Manė, kad protingiausia būtų pasilaikyti jį tam atvejui, jei pūga užlaikytų juos čia ilgesniam laikui ir niekas jų nerastų.
Niekas. Šis žodis nukreipė Beatričės mintis kita linkme. Niekas Londone jos nelaukia ir niekas nepasiges, jei ji ten neatvyks. Nei šią, nei kitą savaitę.
Gal tik vyriausiasis sodininkas, su kuriuo ji bičiuliavosi kelias pastarąsias savaites, vieną dieną susirūpins, kodėl Beatričė neateina jo aplankyti, kaip buvo žadėjusi. Tik tiek. Ji galėtų pradingti, paskęsti baltoje sniego jūroje ir niekas nė nemirktelėtų.
Sulaukusi dvidešimt aštuonerių metų Beatričė neturėjo draugų. Ši mintis būtų ją dar labiau nuliūdinusi, jei ne pati būtų pasirinkusi tokį gyvenimo būdą. Saugotis galima įvairiai. Jos atsiribojimas labai pravertė, kai paskutiniais savo gyvenimo metais Frankvelas troško apie visus žinoti viską.
Viešpatie. Jos lūpas palietė nedrąsus šypsnys. Su tokiu juo gyventi buvo lengviau nei su vyru, koks jis buvo anksčiau. Pirštų galiukais ji susirado randą, prasidedantį nuo alkūnės. Žaizda labai sunkiai gijo, o ir slauga po nelaimingo atsitikimo buvo ne kažin kokia. Viskas baigėsi tuo, kad jai tenka vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis net ir karščiausią vasaros dieną.
Vasara? Kodėl ji galvoja apie šilumą, kai šaltis karietoje stingdo viską, kas gyva?
Vadeliotojas garsiai suvaitojo ir pamėgino atsisėsti, jo veidas buvo keistai pilkšvo atspalvio, kai galiausiai jis pramerkė akis.
– Kas nutiko?
Jam atsakė aukštasis vyras:
– Nusimovė nuo ašies ratas ir karieta apvirto.
– O arkliai? Kur arkliai?
– Pririšau netoliese prie medžių. Jie ištvers kelias valandas po jų šakomis.
– IkiBrentvudo – valanda kalio, o iki Kolčesterio – dvi. – Jis pasirėmė galvą rankomis ir pažvelgė į tris figūras priešais, o kai pamatė negyvą keleivį, veidas persikreipė iš siaubo. – Jei nuspręs, kad nelaimė įvyko dėl mano kaltės, aš neteksiu darbo, o tada…
– Dešinysis ratas nusinėrė nuo ašies. Inspektorius patvirtins tai vos pažvelgęs į karietą, o jei prireiks, aš paliudysiu, kad jūsų kaip vadeliotojo įgūdžiai kuo puikiausi.
– O kas jūs esate, sere?
– Taris Velingamas.
Beatričė iki šiol nebuvo