nebeištversite tokios kelionės.
– Gal tiktų senojo Smito daržinė?! – sušuko kitas vyras. – Joje sukrautas šienas, sienos tvirtos.
– Kur ji yra? – Iš balso buvo aišku, kad Taris Velingamas išvargęs. Žaizda galvoje tebekraujavo ir Beatričės širdį vėl sukaustė nerimas.
– Už penkių minučių kelio nuo čia yra posūkis į kairę, pažymėtas baltu akmeniu. Pasukite ten ir laukite pagalbos. Atsiųsime, kai tik galėsime.
Kai tik galėsime? Vien nuo tokios minties Beatričės gyslomis nušniokštė įtūžis.
– Aš negaliu…
Gelbėtojų nebeliko nė ženklo, juos paslėpė stora sniego skraistė – nuginė stingdantis vėjas ir skubus reikalas.
– Tai mums vienintelis išsigelbėjimas! – sušuko Taris, bet jo žodžius prarijo kurtinantis griaustinio dundėjimas. Žaibo žybsnis taip išgąsdino Beatričės arklį, kad šis atsistojo piestu. Jai pavyko išsilaikyti balne, tačiau nuo stipraus krestelėjimo smarkiai sugėlė prakirstą lūpą. Akis užtvindė ašaros ir šiltais upeliais nusroveno skruostais. Tai buvo vienintelis šilumos šaltinis šiame šalčio pragare.
– Atleiskite. – Ji matė, kaip jis žiūri – veidas net nevirptelėjo. Beatričė neabejojo, kad Taris iš tų vyrų, kurie nemėgsta ašarų.
– Ponia Basingstok, dairykitės tako. Mes privalome rasti tą nelemtą daržinę.
Rūstus. Valdingas. Bejausmis.
Skubiai nusibraukusi ašaras šlapiu apsiausto kampu ji prakeikė save už tai, kad pasirodė silpna. Ir vėl.
Tako niekur nebuvo matyti. Nei jį žyminčio akmens ar kokio kito ženklo, jog čia galėtų būti žengusi žmogaus koja. Beatričė nepastebėjo nei aplaužytos tvoros, nei įsispaudusių vėžių žymių, patvirtinančių, kad šiuo keliu dažnai keliaujama.
– Ar jūs dairotės?
Viešpatie šventas, jis jau penktą kartą klausia to paties, Beatričė jautė tuojau neteksianti kantrybės. Nusistebėjo, kodėl Taris nusėdo nuo žirgo ir vedasi jį koja braukdamas per kairįjį kelio kraštą. Tarsi mėgintų kažką užčiuopti. Ką? Ko jis ieško? Juk paprasčiau būtų tiesiog sėsti ant arklio ir joti ta kryptimi, kurią jiems nurodė.
Dar nebaigusi apie tai galvoti ji jau žinojo atsakymą. Jiems sakė, kad joti reikia penkias minutes, o jeigu jie pražiūrėjo posūkį?..
Netikėtai pasirodė medžiais apaugusio kelio kontūrai.
– Štai! Kelias čia!
Jis pasisuko į vėją ir palaukė.
– Kur? Ką jūs matote?
– Medžius. Jų eilę. Už dešimties jardų į kairę.
Akmuo pūpsojo kaip tik ten, kur ir turėjo būti, tik užklotas storu sniego sluoksniu, todėl sunkiai pastebimas. Jis tiesiog susiliejo su keliu.
Kai Tario koja į jį atsitrenkė, jis palinko ir nubraukė sniegą. Pirštai buvo net pamėlę nuo šalčio. Jo ramybė kėlė šiurpą. Jis atrodė lyg sustingusi skulptūra po judančiais nuo vėjo medžiais – snaigės pleveno iš dangaus, o vėjas plaikstė apsiaustą. Jo veidas buvo pakeltas į dangų, atrodė taip, lyg mintyse karštai melstųsi.
Ačiū Dievui, jie rado kelią. Taris susigūžė šaltyje ir pasistengė įžiūrėti tako kontūrus. Nuo begalinių pastangų ėmė ašaroti akys.
Jis girdėjo, kaip už nugaros esanti ponia Beatričė Modė vis garsiau kalena dantimis, nors kelias pastarąsias minutes ji nepratarė jam nė žodžio.
– Ar įstengsite nusigauti iki daržinės? – paklausė jis su rūpesčiu balse.
– Ži-ži-no-o-ma…
– Jei reikia pagalbos…
– Ne-ne-reikia… – Ji buvo jau netoli ašarų.
– Ponia Basingstok, ar jūs visada tokia užsispyrusi?
Taris žinojo, kad pyktis ir apmaudas moterims suteikia jėgų.
Bet ši moteris buvo kitokia – jos tylėjimą dabar pertraukdavo tykus šnirpštimas, kurį tikriausiai slopino burną dengiantis aksomo apsiaustas.
Ji buvo beveik visai išsekusi ir niekas negalėjo jos už tai kaltinti. Ši moteris neliko sėdėti karietoje ir laukti, kol kiti ją išgelbės, nedejavo nei dėl žudančio šalčio, nei dėl nelaimingo atsitikimo. Ji neburbėdama užleido vietą sužeistam vadeliotojui ir nesiskundė dėl negyvo pakeleivio. Atvirkščiai, visus sunkumus Beatričė pasitiko su stebėtina ištverme ir dvasios stiprybe. Iki pat šios akimirkos. Kai tikslas pasirodė jau ranka pasiekiamas – netoliese laukė šilta daržinė, galinti suteikti jai saugumo jausmą.
Taris tai jau buvo matęs karo metais Europoje, kai pasibaigus mūšiui kareiviai tiesiog suskysdavo. Juos pražudydavo mintis, kad liko gyvi, kai gausybė kitų žuvo.
Regis, Beatričė Modė Basingstok dabar jautėsi kaip tie kareiviai.
Jis troško pažvelgti jai į veidą ir įsitikinti, kaip ji jaučiasi, bet turėjo tenkintis klausydamasis vos girdimų šniurkščiojimų.
Įdomu, ar dar toli? Sulig kiekvienu žingsniu jis klimpo vis giliau į sniegą, bet pasikeitę vėjo sūkuriai galėjo reikšti, kad daržinė jau visai čia pat.
Įsijungė visi pojūčiai, jie labai paaštrėjo, kai apvylė prakeiktas regėjimas. Ranka įsirėmęs į tvirtą medžio sieną Taris mintyse padėkojo Viešpačiui, kad sėkmingai atvedė juos prie tikslo. Kita ranka susirado pakeleivės arklio kamanas.
– Aš jums padėsiu nulipti.
– Dė-dėkoju.
Ji atsirėmė jam į petį, o Taris rankomis apglėbė Beatričę per liemenį, kuris pasirodė siaubingai liaunas. Jis pastatė ją ant žemės, tačiau Beatričė stipriai laikėsi įsitvėrusi į jo apsiaustą.
– A-aš ne-nejaučiu kojų, – paaiškino ji, kai jis klausiamai kilstelėjo galvą.
– Aš jus nunešiu.
Pakėlęs ją ant rankų Taris apėjo namo kampą, kol pietų pusėje rado įėjimą. Arkliai sekė paskui juos.
Į nosį tvoskė stiprus šieno ir siloso kvapas. Taris užuodė dar kažką. Gal vištas? Buvo girdėti tylus krebždesys. Čia gali būti kiaušinių arba grūdų.
Jam labai patiko justi šiltą Beatričės kvėpavimą prie raktikaulio. Kiek metų šiai moteriai? Kai jos delnas palietė jo ranką, Taris pajuto auksinį žiedą ant bevardžio kairiosios rankos piršto.
Užplūdo nerimas. Gal jos vyras dabar kažkur kraustosi iš proto nerimaudamas dėl jos?
– Re-regis ka-kampe matau ap-apklotų. Galėtume su-sušilti po jais.
Kuriame kampe? Apsiblausęs jo regėjimas neleido jam įžvelgti nieko kito, tik aplink stūksančias sienas. Viena mintis suteikė vilties. Jei nuleistų ją ant žemės, Beatričė galėtų juos nuvesti prie apklotų.
Kai kojos palietė nešvarias grindis, Beatričė susiraukė. Sustingimą pakeitė skausmas, raumenis ėmė smaigstyti galybė mažyčių adatėlių. Ji neįstengė prisiminti, kad kada nors būtų jutusi tokį nepakeliamą šaltį, kuris prasismelkia iki pat kaulų, o visas kūnas apsunksta ir tampa vangus. Vargais negalais ji nuropojo iki kampo. Buvo taip gera ištiesti kojas. Beatričė nusiavė batus ir užsiklojo šiurkščią gūnią.
Jos drabužiai buvo šlapi ir sunkūs, o šaltis, kurio ji manė jau atsikračiusi, smogė su nauja jėga.
Šalia įsitaisęs Taris Velingamas nusivilko apsiaustą, o paskui ir prie kūno prilipusius marškinius.
Beatričė nusuko akis, nuo