svečiai. Taileris padarė vienintelę nuolaidą vakarėlio temai – dabitiškai užsirišo raištį ant kairiosios akies. Vilkėjo besiplaikstančiais baltais marškiniais, kurie jam pasirodė labai patogūs, ir siauromis juodomis kelnėmis. Prie plataus diržo su didžiule žalvario sagtimi kabojo prisegtas dėklas su kardu. Juodi auliniai batai siekė kelius.
Jis atsisėdo ir abejingai ėmė stebėti minią. Jam ant kelių tuojau pat pritūpė šviesiaplaukė valkirija – žalvarinė jos krūtinę dengianti plokštė sužaižaravo vakarėlio šviesomis – ir šelmiškai nusišypsojo. Taileris atpažino šypseną – ji priklausė buvusiai jo draugei Valerijai. Šypsena nedviprasmiškai atskleidė moters ketinimus. Anksčiau Taileris atitinkamai į tai atsakydavo, bet dabar tepajuto kylant susierzinimą. Moteris palinko artyn. Taileris pasistengė nutaisyti mandagią veido išraišką. Tarp jų būta trumpo romano, pačios Valerijos reikalavimu – „be įsipareigojimų". Rezultatą buvo galima nuspėti iš pat pradžių.
Šiai moteriai reikėjo vyro, kuris žinotų, kaip elgtis, kuris galėtų sau leisti visa, kas geriausia, kuris suktųsi tam tikruose sluoksniuose – jos sluoksniuose. Valerijai patiko Tailerio sportinis automobilis, profesiniai ryšiai ir seksas. Kaip tik tokia eilės tvarka.
O Taileriui reikėjo ko nors, su kuo galėtų papramogauti, kai nebesinori galvoti apie bylas ir tai, kad asmeninis gyvenimas iš esmės… tuščias. Tačiau viskas baigėsi.
Taileris tai suprato. Kodėl nesuprato Valerija?
– Ar neatpažįsti manęs, Taileri?
Kadangi nebuvo kur daugiau dėti rankų, vieną Taileris uždėjo moteriai ant nugaros, kitą – ant nuogos šlaunies.
– Žinoma, atpažįstu. Tu gražuolė vikingų deivė. – Garsusis įgimtas jo žavesys nustelbė susierzinimą.
Valerija nusijuokė žemu balsu.
– Esi labai tikroviškas piratas. Ar planuoji paplėšikauti vakarėlyje ir sprukti su pasigrobtomis moterimis?
Taileris nebuvo nusiteikęs žaisti, taigi nedvejodamas sumelavo:
– Tiesą sakant, mieloji, taip ir ketinu pasielgti.
Valerija patempė lūpą ir perbraukė pirštais jam per plaukus.
– Atrodai labai šauniai, Taileri.
Jis vos susilaikė neužvertęs akių. Pagalvojo apie tai, kad grįš į tuščius namus – ir ši mintis nebeatrodė tokia jau nepatraukli.
Taileris pakėlė galvą ir pastebėjo svainę. Brenda stoviniavo prie virtuvės durų ir kalbėjosi su vyriškiu, persirengusiu romėnų generolu. Jau buvo apsisprendęs važiuoti namo ir leistis užliejamam liūdesio, kai Brenda staiga pasisuko į virtuvę lūkesčio kupinu veidu ir plačiai nusišypsojo. Šalia jos stovintis romėnas vos nepaleido iš rankų taurės su gėrimu.
Taileris pirmą kartą tą vakarą pajuto kylant jaudulį. Jis viltingai įsmeigė akis į virtuvės duris. Brenda staiga kažkuo labai susižavėjo ir jam parūpo kodėl. Svainės akyse nušvito išdykėliškos liepsnelės – tokia ir turėjo būti jos įkūnijama fėja.
Lėtai išsilaisvinęs iš kibių Valerijos gniaužtų Taileris atsistojo. Jam buvo smalsu. Taip įdėmiai stebėjo Brendą, kad nė negirdėjo atstumtosios valkirijos skundų. Akimis siurbte įsisiurbė į virtuvės tarpdurį.
Ir tada išvydo ją.
Jo keliai sustingo, šlaunys staiga įsitempė. Naujoji viešnia nedrąsiai atsistojo šalia Brendos, regis, abejinga visiems į ją krypstantiems žvilgsniams. Atrodė nuostabiai.
Ilgi, tamsūs, garbanoti plaukai krito jai ant pečių, o kostiumas buvo toks, kad nereikėjo įtempti vaizduotės. „Prašmatnu" – toks pirmasis žodis šovė jam į galvą.
Nepažįstamoji nebuvo liekna, bet kūno lin kiai buvo tobuli, moteriški. Ilgos, gražios, gana raumeningos kojos erzinamai pridengtos tik lengvutėmis permatomomis haremo kelnėmis. Moters liemuo buvo lieknas, švelniai iškilusiame pilvuke tamsavo bambos šešėlis. Ji stovėjo išdidžiai atlošusi pečius – tiesius ir, kaip moteriai, gana plačius – nors aiškiai netroško čia būti. Blyškios krūtys atrodė putlios ir tvirtos. Veidą nuo nosies iki pat plaukų dengė puošni kaukė. Taileriui tai nerūpėjo.
Naujoji viešnia pasilenkė ir kažką sušnabždėjo Brendai į ausį. Šeimininkė liovėsi šypsotis ir apsidairė po kambarį lyg ieškodama padrąsinimo. Iš pradžių jos žvilgsnis nuslydo pro Tailerį, bet paskui, pastebėjusi susižavėjimo kupinas jo akis, ji vėl pasisuko į haremo merginą. Viešnios dėmesys netrukus nukrypo į jį.
Taileris sugavo atvykėlės žvilgsnį. Netgi per juos skiriantį atstumą juto, kaip moteris nervinasi. Atrodė, kad Tailerio dėmesys ją nustebino ir suerzino. Nepažįstamoji, regis, buvo pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti.
Taileris surimtėjo, nusitraukė nuo akies raištį ir patraukė viešnios link. Susidarė įspūdis, kad ji nepajėgia pajudėti, moters akys vis labiau plėtėsi. Prisiartinęs jis pastebėjo, kokia ji išbalusi, akys – nenatūralaus ryškiai mėlyno atspalvio. Glaustiniai lęšiai? Kostiumo dalis?
Tai Tailerį suintrigavo.
Kai iki paslaptingosios atvykėlės buvo likę vos pora pėdų, jį staiga sustabdė Valerija. Jis žvilgtelėjo į buvusią draugę neslėpdamas susierzinimo.
– Man reikia eiti.
– Taileri, palauk! Norėjau su tavimi pasikalbėti. – Jos ranka slystelėjo aukštyn nuo jo alkūnės ir sugniaužė marškinius. – Rytoj man reikia palydovo. Banketui. Bus… smagu, – sumurkė Valerija.
Jam tai nerūpėjo. Valerija visada atsirasdavo tada, kai jai iš Tailerio ko nors prireikdavo. Nė neabejojo: dabar jai jo prireikė, kad patektų į labdaringą pokylį. Valerija žinojo, jog ten, kur vienas patiekalas kainuoja ne mažiau kaip tūkstantį dolerių, bus įtakingų žmonių.
Jis papurtė galvą ir vėl atsisuko į moterį haremo kostiumu… bet ji buvo dingusi. Taileris įžengė į virtuvę kaip tik laiku – dar spėjo pamatyti, kaip nepažįstamoji neria pro užpakalines duris. Jo galvoje praskriejo šimtai minčių. Toji nepaprastai graži, jaudinanti moteris bėga. Nuo jo?
Taileris nenorėjo išleisti jos iš akių, nes vėliau galėjo neberasti. Iš tiesų, neįveikiamas troškimas pasivyti nepažįstamąją atrodė juokingas, bet jis vis tiek ketino ją sekti.
Mėginant praeiti pro šalį, Brenda čiupo už parankės.
– Taileri! – Ji tvirtai suėmė jo ranką ir iškart sustabdė. – Nė nepasisveikinsi?
– Ką? – burbtelėjo Taileris, neslėpdamas nekantravimo.
Brenda įsmeigė į jį akis.
– Kas tau?
– Kas ji tokia?
Brenda kilstelėjo antakius ir žvilgtelėjo per petį.
– O… viena iš viešnių.
Taileris prisimerkė.
– Ji jau išeina?
– Ne, ji… – Brenda papurtė galvą. – Truputį drovisi. Vargais negalais įkalbėjau šįvakar ateiti, bet dabar ji persigalvojo.
– Ko gero, eisiu pakvėpuoti grynu oru.
Šypsena Brendos veide priblėso. Ją gerokai nustebino toks netikėtas svainio pareiškimas.
– Pradeda lyti, Taileri. Gal tu?..
Jau eidamas šalin, tik nebe taip greitai, jis nuramino:
– Nesijaudink, Brenda. Pažadu nebristi į purvynus. – Išėjęs pro užpakalines duris jis įsižiūrėjo į apniukusį vakarą, dairydamasis pasprukusios nepažįstamosios. Apšviestas takelis vedė link namuko prie baseino, o nedidelį pastatą juosė dar daugiau spalvotų lempelių.