– auditorijos baimę, suvaldyti klausytojus, siekti užsibrėžtų tikslų. Buvo ir stambi verslininkė, ir psichologė, ir, kaip vienas klientas ją pavadino, dar ir burtininkė. Dėl paskutinio apibūdinimo nebuvo visiškai tikra, bet jautė turinti įgimtų gebėjimų, kurie kartais pačią stebino, kai pavykdavo padaryti tai, kas iš tiesų neįmanoma.
Kai spragtelėjusi atšoko jos automobilio durelių spynelė, ji pamatė telefono ekrane Makso Varo vardą ir nedelsdama atsiliepė į jo skambutį.
– Maksai, – su malonumu ištarė jo vardą. – Kaip tau sekasi?
– Geriau nė nebūna, – jis negaišo nei savo, nei jos laiko, todėl ėjo tiesiai prie esmės. – Man reikia paslaugos.
Jiedu susipažino Bostone, kur abu įgijo verslo administravimo magistro laipsnį, ji vadovavimo personalui, o jis astrofizikos ir dar keleto kitų sričių. Maksas buvo pirmoji jos kaip ugdymo vadovės sėkmė. Kol nepadėjo jam pakreipti gyvenimo kita linkme ir nesuvokė, kad gali šitaip padėti kitiems, ji nesuprato, kad toks gali būti jos darbas.
Nuo tada jie tapo draugais, Maksas atsiuntė jai keletą jos geriausių klientų. Jei kuriam prisireikė paslaugos, abu žinojo, kad ją gaus.
– Kas nutiko?
– Žinai, kad žaidžiu mėgėjų ledo ritulį.
– Taip.
– Mūsų centro puolėjas nepakelia įtampos. Šiaip puikus žaidėjas, bet per čempionatus lyg sustingęs.
– Auditorijos baimė, – diagnozavo ji.
– Suprantu. Bet neturime kuo jį pakeisti. Jis pats geriausias žaidėjas, be to, mano artimiausias draugas. Noriu, kad su juo padirbėtum, kad jam praeitų tas nerimas.
– Nesu sporto psichologijos konsultantė.
– Serena, panorėjusi galėtum įtikinti Bilą Geitsą žaisti Nacionalinėje krepšinio lygoje.
– Supratau. Bet sportas ne visai mano sritis.
– Paklausyk, padarykime štai kaip. Neimk užmokesčio ir niekas neturės jokių priekaištų.
Kaip visada ji dabar užsivertusi darbais, ką tik atsisakė savo srities mokamo darbo su verslininku, o dabar svarsto galimybę dirbti su sportininku visai be užmokesčio? Jei prašytų kas kitas, ne Maksas…
– Apie ledo ritulį neturiu nė menkiausio supratimo, – įspėjo ji.
– Tau nereikia numanyti apie ledo ritulį. Jo bėda nesusijusi su lazdos valdymo įgūdžiais. Jis negali atsikratyti įtampos. Niekas negali geriau padėti siekti sėkmės nei tu.
– Tikiuosi, jam motyvacijos netrūksta.
– Adamas Šoniganas trokšta padirbėti su tavimi, – užtikrino jis. – Nekantrauju šįvakar po rungtynių pranešti jam puikią žinią.
Adamui patiko ledo ritulys. Ištisą dieną nekėlęs kojos iš nuovados net išgerti kavos ir ką tik sužinojęs, jog jo keletą mėnesių rinkti įrodymai, kad nužudymo byla būtų pradėta nagrinėti teisme, buvo atmesti kaip nepakankami, be to, dar apšauktas moters, kuri buvo įsitikinusi, kad jos mokami mokesčiai suteikia jai teisę pranešti apie dingusį šunį kaip apie dingusį asmenį, džiaugėsi žengiąs ant ledo.
Girdint, kaip pačiūžų geležtės raižo šaltą, lygų ringo aikštės ledą, išsisklaidė visos blogos mintys. Su lazda rankoje ir rituliu prieš akis bent jau porą valandų jautė galintis valdyti lemtį.
Jis, Maksas ir Dilanas žaidžia kartu nuo tada, kai juos dar pirmokus tėvai užrašė į ledo ritulio būrelį. Nė vienas nebuvo metęs šio žaidimo ir dabar jie žaidžia Skubios pagalbos tarnybų lygoje. Dauguma žaidėjų policininkai ir ugniagesiai, bet yra ir keletas greitosios pagalbos darbuotojų. Maksas nelabai atitiko reikalavimus, nes buvo ugniagesys savanoris, bet jis nupirko uniformas ir „Hanterio viesulai“ nebeprieštaravo.
Paprastai jie treniruodavosi kartą per savaitę ir pradėdavo penktą arba pusę šešių iš ryto, kas savaitę sužaisdavo po vienerias rungtynes, bet artinosi atkrintamosios varžybos, dėl to jie ėmė dažniau treniruotis ir tai davė rezultatų. Rungtyniaudami su „Kelių plėšikais“ trečiojo kėlinio pabaigoje buvo išsiveržę į priekį su rezultatu 3:2. Adamas buvo centro puolėjas. Dilanas ir Maksas krašto puolėjai, jautėsi lyg svajonių trejetas. Du kartus vos nelaimėjo čempionato „Pareigūnai ant ledo“. Šis kartas bus mūsų, tarė jis sau, šiais metais laimėsime taurę. Reikia tik susikaupti.
Maksas, dešiniojo krašto puolėjas, sustabdė ritulį ir šiek tiek atsiliko, o Adamas su Dilanu tuo metu persirikiavo ir nuskubėjo į atakos zoną, tai susieidami, tai išsiskirdami į priešingas puses, kaip kad buvo darę šimtus kartų. Maksas tada smūgiavo ritulį Dilanui. Jie padidino greitį. Adamas pajuto adrenalino pliūpsnį. Buvo svarbu sutelkti dėmesį ir suderinti veiksmus. Maksas atsidūrė priešais vartus, Dilanas puldamas pasiuntė ritulį Adamui, o tas Maksui. Bet vartininkas buvo tiesiai priešais jį. Maksas nesmūgiavo, o nežymiai perdavė ritulį Dilanui, kuris, vartininkui suklydus, pasiuntė jį į vartus.
Nuostabu. Jie – ledo stebukladariai. Šiais metais laimės čempionatą ir niekas jiems nesukliudys.
Po paplekšnojimų per nugarą, sveikinimų ir rankų paspaudimų varžyboms pasibaigus, komanda nuėjo į persirengimo kambarį. Maksas pasakė:
– Adamai, palauk minutėlę.
Dilanas pasiliko nuošalyje.
Adamas nepatenkintas klausėsi, kaip Maksas jam pasakoja, kad jis susitarė dėl didelės „paslaugos“.
– Nieku gyvu nesileisiu, kad kokia valdinga geradarė suktų man galvą, – atrėžė Adamas, aikštėje pūsdamas iš burnos baltą garą.
– Ji ugdymo vadovė. Nuostabi moteris.
– Man nereikia jokios ugdymo vadovės. Kiek įvarčių įmušiau per šį sezoną? – jis piktai nužvelgė abu savo geriausius draugus.
– O kaip buvo pernai per atkrintamąsias rungtynes? – paklausė Dilanas.
Pagalvojus apie atkrintamąsias varžybas, jį kaip visada ėmė pykinti.
– Praeitais metais buvau pasigavęs kažkokį virusą. Dėl to taip prastai žaidžiau.
– O užpraeitais?
Jis dar labiau susiraukė.
– Gal negalėjau susikaupti. Nebeprisimenu.
– Brolau, praeitais metais net mano senelė būtų pataikiusi į vartus. Vartai buvo tušti, o tu prašovei pro šalį! Tave supykino, – tarė Dilanas. – Pasitaiko. Bet šiais metais norime laimėti čempionatą. Mums visiems labai to reikia.
– Ir man! – Ką jie sau mano? Jis komandos kapitonas, centro puolėjas. Aišku, kad jis nori laimėti. Jam tik reikia labiau susikaupti. Per du pastaruosius čempionatus kažkodėl buvo praradęs dėmesį. Šįkart jam taip neatsitiks.
– Bent jau susipažink su Serena Long, – pasakė Maksas. – Ji nori tau padėti.
Jis susiraukė. Veriamai nužvelgė abu savo draugus.
– Lai ji būna karšta.
Antras skyrius
Ankstyvą rytmetį Serena žengė į tamsą, tvirčiau susisupo į juodą vilnonį megztinį ir pagalvojo, kad būtų šaunu turėti automobilyje šiltą striukę. Bet, deja, neturi.
Neturi ir slidžių, ir sniegbačių, ir rogių, ir pačiūžų.
Jei priklausytų nuo jos valios, žiemų nebūtų. Ir tikrai nesikeltų be ketvirčio penkios iš ryto vien tam, kad pusę šešių sėdėtų stingdančiame šaltyje ir stebėtų, kaip grupelė suaugusių vyrų gainioja po aikštę ritulį. Ir dar tranko vienas kitą, kai jo nesugauna.
Ji